2013 - 2014

Ką tik paleidom su Benuku meilės artimam fejerverką - širdelę......Naujieji atžingsniavo......ir mes pirmieji pasaulyje pasitikom Naujuosius...būkime laimingi!
Draugai, dar kart...branginkim vieni kitus.....ne tik ŽODŽIAIS! tai turbūt pats didžiausias mano palinkėjimas Man ir JUMS....Naujieji atkeliavo...pas MUS...♥♥♥
Paulius Girininkas - ilgiuosi beprotiškai....
https://www.youtube.com/watch?v=yJYXItns2ik 

Švelniai pilkas

Elegantiškas..švelniai pilkos spalvos

Ramunė

Mieguista gėlė nedrąsiai rąžosi ankstyvo ryto glėby. Tai juk Ramunė – gražiausia pievos gėlė. Jos pieno  baltumo žiedlapiai švyti ryto vėsoj, o viduriuko geltonumas pralenkia saulės spindesį . Ramunei pavydi visos gėlės josios grakštumo ir dailumo. Prieš ją nuvysta net ryškiausios pienės, net melsviausios žibutės... 
 Rytui neįpusėjus aplink Ramunę jau būriuojas pulkai greitasparnių bičių, kurios net nepajėgia pavyti įsisiautėjusios gėlės, tik godžiai uodžia jos būtą kvapą. O ji įsijautus ritmingai linguoja genama vėjo ir iš paskutiniųjų bando nutvert jį bent už plaukelio. Net paukščiai panorėję iš arčiau pasigrožėti Ramune, nesugeba jos pagauti. Ji it vijurkas pralėkė pro strazdą, bandžiusį paliesti  glotnųjį stiebą. Ir taip visą dieną Ramunė stengės turėti tai kas buvo taip arti, bet kartu taip nepasiekiama. O atėjus vakarui, ji it dangui krentanti žvaigždė, panarino savo baltažiedę galvelę į žolę ir užmigo... Tik retkarčiais Ramunė sulinguodavo, sapnuodama švelnias vėjo glamones... 
Ir taip slinko ištisos dienos ir savaitės, o Ramunė šoko ir šoko savo šokį su vėju, kuris nė nemanė jei nusileisti. Ir visi puikiai aplink matė, kaip Ramunės žiedlapiai nubluko ir susitepė senatve, o iš josios viduriuko saulė tegalėjo pasijuokti. Jau ir bitėms ji tapo ne tokia geidžiama ir kvapni kokia kadaise buvo. Juk dabar pražydo daugybė jaunų gėlių, kurios savo miklumu lenkė Ramunę visa galvele. Bet ji vis lingavo ir lingavo tuo pačiu ritmu, net nepastebėdama kaip vėjas plėšo jos žiedlapius ir barsto po visą pievą. Nuskriejo į neužmatomus tolius baltos atplaišėlės, kurios kažkada buvo Ramunės grožis ir jaunystė. 
  Ir taip slinko ištisi mėnesiai ir metai, o daugybė ramunių net nepajusdavo, kad vėjas iš jų atima tai kas brangiausia kiekvienai gėlei... ir ne tik tik ne joms...