Naujieji 2014

Taip jau gavosi, kad ko gero aš viena iš pirmųjų Jūsų tarpe žengsiu mažą žingsnelį į Naujus metus...Nors jei atvirai man tai šiek tiek liūdnoka šventė. Kai prisimeni kaip vaikystėje švęsdavome, kai staiga pastebim artimųjų veiduose daugiau raukšlelių, daugiau žilų sruogų plaukuose ir suprantam, kad visas tas bėgimas, sukimasis darbuose ir kažkokiuose rūpesčiuose (kuriuos dažniausiai susikuriam patys savo galvoje) yra tik gyvenimo iliuzija. Net nepastebim kaip išaušta rytas, ateina vakaras, prabėga diena, savaitė, mėnuo, metai... Ir kai paklausia, „o kas nauja, kas gero nutiko?“ net prisiminti negalime o ką iš tikrųjų nuveikėme...
Todėl šį vakarą norėčiau tiesiog sustoti,  atsisėsti i krėslą pasiimti taurę vyno ir truputį pasvajoti, pavartyti nuotraukas pasimėgaujant prisiminimais ar paplepėti su draugais...
Ir net jei ir neatsitiko nieko gero, vis tiek norisi pasidžiaugti bei palinkėti Jums ir JŪSŲ artimiesiems LAIMĖS, MEILĖS, SVEIKATOS ir mažų džiaugsmingų akimirkų kiekvieną dieną. Laukuose Jums priskyniau kuklią puokštę melsvų gėlių (girdėjau, kad melsva spalva pasitinkant Naujus tarsi talismanas) taigi pačių jaukiausių, šilčiausių, melsvai spalvotų arkliuko metų <3

Ačiū

Mieloji mano šeima, jaučiuosi labai mylima ir sakau didžiulį AČIŪ!  Glaudžiu Jus kiekvieną, apkabinu ir sakau MYLIU 
PS - tokie šilti ir nuoširdūs žodžiai....smagu turėti Kalėdas - tada pasakome vienas kitam daugiau nei įprastai....ir tos ašarytės tampa džiaugsmingos.... 

Džiovintų vaisių pyragas

Kviečiu arbatos, laikas pailsėti šeimininkės mielos, įsivaizduoju kaip sukatės virtuvėse....o šventės jau čia pat, siunčiu Jums minučiukę poilsio su žiupsneliu cinamono ir lavandų skonio pyragu...ech, metai baigias ar jaučiate...

Kalėdos 2013

Galbūt šiandien  po nakties žemė bus apibarstyta cukraus pudra. Galbūt šaltas vėjas suka baltas skiauteres, ritasi kūliais nuo stogų ir švilpia langų plyšiuose. Tokią baltą popietę mintys pačios bėga tolyn - pas JUS...į žiemą...Mintys bando pasivyti tą vienintelę metų naktį, kai žmonės atveria savo širdis kitiems. Dar anksti nekantrauti, bet neparašyta Kalėdų pasaka jau slapstosi popieriuje, kaip žolių miegas užpustytame lauke. Ir tylus paslapčių ilgesys svajoja ją nutverti, nors trumpam įsileisti vidun ir paklausyti. 
Ta pasaka speigo pirštais barbena į duris, žiūri vidun pro užverstą lapą ir laukia pasirodysiančių kalėdinių dvasių. 
Kai užgęsta šviesos, tik židinio angliukai dar tyliai šnekučiuojasi ugnies liežuvėliais. Jie baikščiai mirkčioja vienas kitam, krūpčioja grauždami sausos pušies žievę ir kažką savaip ginčijasi. Bet štai vienas labiau įsikarščiuoja, grybšteli užsilikusią malką ir kambarys nušvinta nuo pažadintos liepsnos šokinėjimo. Kol ugnis nepražus pelenuose, gal mes spėsime ką nors sužinoti. 
Matau nukrautą Kalėdų salą, taip pat paliktą laukti atlėksiančių dvasių. Prie krašto nedrąsiai šypso prakąstas pyragėlis pilna burna aguonų. Jaučiasi kaltas, kad kažkas pamiršo jį suvalgyti. Šalia blizga obuolių pilvai, sprogstantys prisirpusiais vasaros kvapais. Jie pupsi ką moka – didžiuojasi savimi ir išsiūbuotais saulėje prisiminimais. Neišgertas spanguolių kisielius žvilgčioja pro stiklinės šoną į silkės ir grybų pasistumdymus morkų padaže, nes nėra turėjęs savo minčių. O kūčinukai, išsibarstę ant staltiesės, džiūsta pasiilgę krosnies šilumos. Labiausiai nerimauja duonos trupiniai.... Jie tokie lengvi ir skanūs, kad gali kliūti pirmu grobiu alkanoms dvasioms. Tikėkimės, kad jos neturi dantų, nėra baisesnės už musės šešėlį ir maitinasi tik kvapais. 
Anapus stalo po egle daugybė dovanų....pasaka tęsiasi....
Ar čia jau visa pasaka? 
Ne, tai tik jos pradžia. Kūčių naktį mes daugiau liūdnai tylėsime,  nes atėjo laikas pasirodyti mažiausioms sieloms, ištrūkusioms šią naktį pašokti laisvėje. Tai mūsų pamestos mintys ir jausmai, nepastebėti judesiai, kuriuos sugeria kambario sienos.....bet tada  per šventes ištarsime vienas kitam daug daugiau nei įprastai.......Pačių gražiausių Tau - Jums švenčių su meile....

Braškės

Braškės raudonskruostės...

Kalėdiniai nameliai 2013

...mano nėriniuoti nameliukai, neisivaizduoju Kalėdų be jų...vaikams tai jau tapo tiesiog tradicija..

Diena iš dienos Žemė vis sukas ir sukas...

Begalinis namų ilgesys matyt man...
Diena iš dienos Žemė vis sukasi ir sukasi, ir jai visiškai nesvarbu, ar mes buvome, esame, ar tik būsime. Jai nesvarbu, ar mes ką nors istorija pamena, ar ištrina. Žemei nerūpi ir tai, ar joje karas, ar taika. Ji tik dirba savo darbą, turi darbdavio nustatytą grafiką ir per amžių amžius su malonumu jį atlieka. Toje žemėje gyvename mes- laikini ir trapūs žmonės. Jeigu mes šioje žemėje tik svečiai, ar mūsų egzistencija nėra pažymėta beprasmybės ženklo?
Žmogus ateidamas į šį pasaulį neatsineša nieko, tik tėvų meilę..... Kiekvienas žmogutis pradeda savo gyvenimą tarsi tuščia knyga, su nekantrumu laukianti, kada pradės rašyti savo gyvenimo istoriją. Ir štai, pradedame savo pirmuosius puslapius, dar nežinodami, kokios aukštumos ar pavojai mūsų tyko. Vieni mūsų pasirenka prasmingą egzistenciją- atranda gyvenimo tikslą, turi siekių ir svajonių. Vis dėlto sutikau gyvenime ir tokių žmonių, kurių moto: „gyventi šia diena“. Vakarykštės dienos jie nepamena ir nesitiki, jog rytojus išauš. Jie niekada nerizikuoja, galiausiai nieko nepasiekia. Mano nuomone, jie tarsi šmėklos, klaidžiojančios po savo sujauktą pasaulį, persmelktą niūrios melancholijos ir beprasmių minčių. O juk Biblijoje sakoma, kad Dievas kiekvieną mūsų siuntė į šį pasaulį su misija, kuri anaiptol nėra beprasmė. Nors Dievas neužpildo mūsų egzistencijos, tačiau jis dovanoja mums gyvenimą, laisvę, tam, kad išmoktume tai įprasminti.....
Mūsų,/mano gyvenimas sudėliotas iš veiksmų, poelgių, kuriuos mes monotoniškai kartojame diena iš dienos. Juk kartais taip slopina ir vargina mūsų dienų vienodumas. Ypač pjauna visiškas netikrumas dėl rytdienos. Turbūt visi svajojame, kad rytojus išauštų kitoks, kažkuo ypatingas, nekasdieniškas. Deja, pabudę vėl lekiame, skubame į tuos pačius darbus, mokyklas, gyvename ta pačia rutina. Galiausiai iškyla klausimas: „kokia to prasmė?“. Si situacija atspindi daugelio šiuolaikinių žmonių kasdienybę. Juk vis rečiau gatvėje pamatysime nuoširdžiai besišypsantį žmogų, dažniau- skubantį, bėgantį, išsekusį nuo gyvenimo tempo.
Prieš milijonus metų atsiradęs žmogus šioje žemėje neturėjo nieko, kas šiandien visiškai elementaru ir paprasta šiuolaikiniam žmogui. Tie žmonės tikėjo ir siekė gyventi geriau, palikti kažką vertinga ateities kartoms. Juk jei ne tokie garsūs mokslininkai, kaip Voltas- atradęs elektros srovę, Vatas- sukonstravęs garo mašiną, matematikai- Pitagoras, Archimedas, žymiausių literatūros kūrinių autoriai- Homeras, Šekspyras, mes negyventume tokiame pažangiame, kupiname išsilavinusių žmonių pasaulyje. Nors stebuklai, kurių siekiame, nenutinka akimirksniu ir reikia nemaža laiko jiems surasti ir įkvėpti gyvybės, bet akivaizdu, jog žmogus tobulėja. Taigi, dėl tų žmonių, kurie matė prasmę savo darbuose ir siekiuose, šiandien mes galime laisvai tenkinti savo poreikius ir mano nuomone, tai jau įrodo, jog žmogaus egzistencija nėra beprasmė.
Prieš daugybę amžių buvo sukurta Žemė, čia atsirado protinga gyvybė- žmogus, kuriai suteikta laisvė realizuoti save, kurti savo gyvenimą. Taigi, mes esame čia ir mūsų egzistencija tiktai mūsų rankose. Ar ji bus pažymėta beprasmybės ženklo, priklauso tik nuo mūsų....Ir kartais kai galvoji apie tai -tiesiog esi priverstas nenuleisti rankų ir eiti eiti...eiti....Šiandien čia toks didžiulis mėnulis...ir visiems jis tas pats....oho......žinau nieko naujo nepasakiau,bet geros Jums dienos...

Labanaktis

Kai visi nueina į savo nakties guolius ir užuolaidų durys tyliai užsidaro, aš atsiverčiu savo užrašus. Juose turėtų tilpti, visas mano dienos minčių debesis- gal jis bus žydras su blyškiais krašteliais, gal kartais juodas ir neramus,  kaip niekingas, ištinęs balionas. Bet viską reikia  tam žmogui matyti- dvi puses- dvi priešingybes ir lyginti jas tarpusavyje. Koks bus labanakt, toks ir labas rytas... Ką gi sutiksiu sapne galvoju- gal spindinčią šypseną, o gal niekingą žvilgsnį, kurio nenoriu. Galiu turėti norų - didelių, nežinomų, svajingų ir nedrąsių…. Bet jei vieną diena, jie dingtų –visi tie norai,  pavirsčiau į nebūtį - nematomu veidu su neryškiu atvaizdu ir tuščiai pilkšva  siela…Man norisi dabar, praskleisti tas duris, kad įsileisti išnirusių  minčių -  alsuojančių  spengiančia tyla ir su vėsos, o kartais gąsdinančios nežinios kvapu. Padėk man uždaryti tylą….
Tyla nėra ženklas, nėra bendravimas. Tylėdamas nesuprasi ir nesusikalbėsi. Tyloje gali tik spėlioti kitų mintis ir kovoti su savosiomis. Tyla nėra menas ar mokslas, nėra ir jausmas. Tyla gali būti išsigelbėjimas nuo draugijos, aplinkinių ar aplinkos, bet ne nuo savęs. Tyla nėra spalva, valanda ir tikrai ne garsas. Suradęs tylą mintyse gali džiaugtis pasiekęs vidinę ramybę arba panikuoti, kad praradai sielą. Tyloje lieki vienas su savimi, bejėgis ar visagalis. Tik bėda tame, kad tyla nesako, kas yra kas....Taigi kalbėsiuos su savo knyga...

Kūčiukai, prėskučiai arba šližikai ....Kai buvau vaikas - labiausiai laukdavau Kalėdų dėl jų (ok, dovanos buvo svarbiau), bet....nežinau gal parduotuvėse nebuvo tiek visokių sintetinių skanumynų ir mes laukdavom namie keptų gardumynų. Kūčiukai man neatsiejami su Kalėdom....vien tas kvapas kol kepa ko vertas, o kur dar procesas...gardu...

Geltona

Mėlynos mintys...

Kai buvau maža tikėjau nykštukais ir visada svajojau gauti mėlyną rožę kaip dangus...Kai šiandien pamačiau šią gėlę - prisiminiau kokios paprastos buvo mano svajonės...Na gal ne visai paprastos, bet tikrai spalvotos...Žydros svajonės, lengvos it pūkas… Mėlynos mintys...

Kinijos sodai

Sakoma, kad  “kiniškas sodas yra statomas, o ne sodinamas”. Iš Kinų kalbos pažodžiui išvertus frazę, kurią mes suprantame, kaip “kurti sodą”. Klasikinio kiniško sodo esmė, tai: gražios, harmoningai tarpusavyje derančios kompozicijos apsuptos ramybės ir santūrumo bei nuostabaus kraštovaizdžio. Sodo estetiškumas paprastai vertinamas pagal jo koncepciją, artumą gamtai.Taigi, klasikinis kiniškas sodas tai mistifikuota estetinio vaizdo, simbolių ir žmogui sukeliamų pojūčių visuma.Rytų šalies kultūrinis, socialinis, dvasinis gyvenimas, o ir materialinės gerovės kūrimo patirtis paliko ženklius pėdsakus, ir šiuolaikinės europinės civilizacijos formavimesi. Kas šiandieną nežino Konfucijaus ir jo doktrinų? Kas abejoja parako išradimo reikšme Pasaulio istorijoje? Ar kas nors kitas dar būtų sugalvojęs gaminti šilką, kurį Kinija Europai tiekia jau kone tūkstantį metų? Ar žinote, kad net ir sodų/parkų, kuriuos šiandieną vadiname angliškaisiais prototipas – Kinijos sodai? Būtent šios šalies sodų pavyzdžiai XVII a. įkvėpė pirmuosius kraštovaizdinių parkų kūrėjus atversti visiškai naują puslapį Europos sodų kūrimo istorijoje.Senovėje kinų sodai buvo laikomi imperatoriaus ir aukšto rango valdininkų galios simboliu. Turtingi jų savininkai rungtyniavo tarpusavyje, puošdami savo sodus miniatiūriniais bonsai medžiais ir iš įvairių kraštų atgabentais egzotiškais medžiais bei augalais. Į tokius sodus buvo dosniai investuojami dideli pinigai, o jų kūryba bei įrengimas neretai truko dešimtmečius.
Kiekvienas tradicinis kinų sodas yra labai individualus, o jo planas, proporcijos nuotaika, stilius yra unikalus. Parkų paviljonų langai ir durys - ne standartinės kvadrato formos, o apskritimo, ovalo, daugiakampio formos. Čia labai daug akmenų. Akmenų formos dažnai yra labai įmantrios. Tarsi dirbtinės olos ir tuneliai. Ypatingą nuotaiką suteikia soduose esantys maži ežeriukai, baseinai ir įvairūs dirbtiniai vandens šaltiniai, kurie harmoningai dera su paviljonais, akmenimis, bambuko krūmais. Daug vėduoklės ar net ąsočio formos ertmių. Pro ažūrines langines prasiskverbia saulės šviesa, matosi trapūs bambuko lapeliai. Tikrai atmosfera romantiška ir  jauki.....O kur dar kiniška arbatėlė grojant ramiai muzikai,šlamant daugybei žiedų...Sėdi ir gėriesi....Gražu, labai gražu....nuostabios tos žmogaus rankos, kiek daug visko gali....apkabinti....sodinti.. ..apglebiu savo pečius ir trumpam pamirštu visus rūpesčius....gera....norėčiau turėti tokį sodą...ir net galvoju, kad kuriant savo sodą - verta pavartyti kinų sodų knygas....kiek idėjų...grožio....ir tiek GERŲ RAMIŲ POJŪČIŲ....
Rytai visada mane savotiškai žavėjo..kultūra..kontrastais....sparčia ekonomika....čia tikrai viskas kitaip, ir kartais pamąstau, kad galbūt giliau....ir viskas dėl žmogaus..Esu naivi?...Bet žmonės visur geri....ech kiek daug dalykų dar norisi sužinoti...paanalizuoti...patobulėti..."Chenggong" - tyliai sumurmu sau. Vėjas nupučia, bet giliai giliai viskas pasilieka. Amžiams. Dievinu šias minutes.Branginu kiekvieną man dovanoto gyvenimo dieną. Nepamiršk branginti ir tu! 

NZ turi galybę rūšių įvairiausio medaus....kiekvieną kartą keksas iškepa kitoks, atrodo tik keli šaukštai, bet skonis kinta stipriai...Šį kartą keksas su Manukos medumi....nepaprasto grožio augalas su trapiais žiedais....Keksas puikus 

Kadangi cia pavasaris - moliugams ne sezonas , parduotuvese galima rasti tik pjaustytus...todel pasitenkinome tokiu....smagu budavo pjaustyti, bet si karta neteko....Sevesti? Nesvesti?...Kiekvienam savaip....vienaip ar kitaip tai malonumas vaikams....jaunimui.....

Šiandien aš su senoviniais sezaminiais....trapūs tirpstantys burnoje....saldumynų čia tooooooooooookia gausybė, bet deja....atsivalgėme ir vistik namie kepti yra patys geriausi...

Didžiuojuos!!! 

Šiandien mano nuotaika geltona....iir ne tik dėl šiandien fotografuotų irisų...Tarp mano draugų yra ne viena mokytoja  ir galbūt tai idėja Jums. Kai mokiausi aš - mokykloje reikėdavo rašyti rašinėlius ir tai man nebuvo problema, bet dalelei kitų - tai buvo labai sunki užduotis. Kiek matau iš savo vaikų - tas pats išliko ir dabar, taip aš lietuvybę, knygų skaitymą, bet....laikai keičiasi, vaikai skaito vis mažiau, ir dažniausiai kai reikia atsiskaityti apie perskaitytą knygą - recenziją randa internete. Jokia čia paslaptis ar ne? Bet kas man patiko čia....vaikai dvi savaites rašė savo pasakų knygą, mokykla davė įrištas knygeles ir čia jie rašė, kūrė savo pasakas...Galiausiai apipavidalino gražiais paveikslėliais ir poryt keliaus skaityti šių pasakų į vaikų darželį...Juk smagu - turėjo galimybę pasijausti rašytojais....tai darė ne tik mokytojai, nes to reikalauja programa...bet dar turės ir savo klausytoją....SMAGU...Pavarčiau knygelę ir nuotaika tikrai tapo ryški, spalvota...net nesitikėjau, kad pasaka gali būti tokia graži...Ir pagalbos nereikėjo, kas nutikdavo rašant rašinius...
PS - knygas vaikai skaito ir čia, ir taip pat ne visi noriai, bet nuo pirmadienio iki penktadienio - kiekvieną dieną turi aprašyti ką skaitė...prasmė, mintis..taigi internetas nepadės ir skaityti po truputį mokos visi  Taip pat pagal programą, tik šiek tiek kitaip....Tai tokie skirtumai ir pastebėjimai...Ačiū

Šiandien dalinuosi Tėčio parašyta ištrauka:
"Tiesą žmonės sako - nėra blogo oro, yra tik bloga nuotaika.Tad pirmyn į gyvenimo verpetus.Per balkono langą matosi dulksna, apačioje dar visiškai žalia veja, raktažolės, hiacintai nerimsta. Ir niekaip negaliu suprasti - kodėl gėlės, nepaisydamos taisyklių džiugina.
Žmonės - mėginkite džiaugtis smulkmenomis. Pastebėkite mažytes - jums gamtos pateiktas dovanėles. Jei negalite ar nepajėgiate apglėbti žmogaus - apkabinkite medelį ir įsiklausykite.Jei ne iš karto, tai vėliau išgirsite ar pajusite tą "kažką". Jausti, tikėti, suprasti - juk tai duota mums.
Štai radijo bangomis, pavirpindama balsą, savos kūrybos dainas dainas dainuojanti atlikėja verkia, kad nebeliko meilės, jaunystės žiedų. O kur jie dingo?
Niekas negali atimti išgyventų akimirkų, niekas nedraudžia šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Šypsotis pro ašaras.
Beje ir ašarų yra įvairių. Juk sąmojingas anekdotas prajuokina iki ašarų. Po gražiai ir garbingai nugyvento gyvenimo, verkiame tokiomis liūdnai - linksmomis ašaromis. Juk sakoma - ne gėda bus ir numirti.
Taip jau sutvėrėjas sukūrė: džiaugsmas - ašaros; gėris - blogis; juoda - balta, juk viskas taip šalia vienas kito.Kartais viskas taip persipina, kad net akys raibsta.
Atskirti spalvas, suprasti, pajusti daiktus, gamtą, žmones ir pagaliau save - nuolatinis žmogaus siekimas.
Vis kartoju ir kartoju sau ir kitiems, kaip neapsakomai paprastai sutvertas pasaulis.
Gyvenk žmogau, džiaukis kiekviena diena, akimirka, brangink ją ir tai bus visiškai aišku ir suprantama sau pačiam ir aplinkiniams.
Vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė - tai mūsų gyvenimas, kurį sukūrė pasaulis.Pamėginkime tik neprarasti savo žmogiškos fantazijos, išdidumo, vertybių, vidinio turto ir būsime laimingi."

Laisvė

Jaučiu kaip malonūs saulės spinduliai liečia mano veidą.. danguje nėra beveik nieko, tik skraido lėktuvai, pasinerdami į lengvus, rūką primenančius debesėlius, paskui save palikdami besitęsiančią ilgą juostą... jie seka vienas paskui kitą, nesukeldami jokio triukšmo, tik palikdami šiuos lengvus pėdsakus... Lengvas vėjelis kutena man kaklą, maža bitelė nutūpė šalia manęs ant akmeninio grindinio ir tai nuostabu, nes aš jaučiu, kad visur aplinkui vyrauja gyvybė... Girdžiu kaip medžiuose čiulba giesmininkai, jie taip pat džiaugiasi šia diena kaip ir aš.. ir atrodo praneša visam pasauliui, kad jie čia ir bus čia ilgai...Ar gali būti nuostabesnis vaizdas akims, nėi saulėtą dieną žiūrėti į tolį ir matyti ramią lygumą, tolumoje išnyrančius namus.. bet tik tolumoje, nes čia yra ramybė.. Užmerkiu akis ir jaučiu šią gamtos jėgą.. ji suteikia man jėgų tikėti savimi.. pamiršti tai kas neįmanoma ir pasinerti į savo svajones, atrasti savo pasaulį ir suprasti, kas aš esu.. Pabėgti nuo kitų žmonių.. ir gailėtis tų, kurie niekada nesupras, ką reiškia TAI patirti.
Su šia tyla susipina mano sūnaus šiuolaikinės muzikos garsai.. bet jie netrukdo, jie leidžia dar labiau pasinerti į svajones...nes mes mokame mylėti.. mes galime svajoti.. mes norime turėti..
Drugeliai... jie tokie laisvi, skraido ir ieško sau poros, ir nesvarbu, kad tai jų gyvenime pirmi ir paskutiniai tokie skrydžiai.. bet niekas jų neklausė ar jie nori, kad taip būtų, bet viskas yra nulemta... Mažas vabaliukas ropoja žeme ir jis negalvoja, kaip kas bus po metų, jis ieško savo namų, poros, maisto dabar... ir tai yra įprasta, nes gamta yra tokia...
Viskas, kas aplinkui, yra laisva ir niekam nepriklauso.. kaip kam nors gali priklausyti miško medis, lauko gėlė, dangaus vyturys? Tai gamtos sukurta ir taip turi būti visada, nes laisvė negali būti varžoma... Gal viskas praeina, tačiau grįžta.. viskas sukasi ratu ir mes nežinome, kada sugrįš...si diena baigiasi ...rytoj bus kita...

Dar viena diena, toli nuo namų, sūnaus, tėvų. Tas ilgesys toks stiprus...kartais jis spalvotas, o kartais juodai baltas...
Šiandien čia toks saulėtas rytas, miestai puošiasi Kalėdoms ir taip keista sutikti Kalėdų senį gatvėje,  kur pulkai spalvotų vasaros žiedų, kai taip žalia, o vidudienio temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Tikrai ne baltos Kalėdos bus....jie taip įpratę ir kitaip nežino, čia gimę, čia augę....O aš norėčiau bent dviejų lagaminų sniego, tos ore tvyrančios Šv.Kalėdų dvasios, šaltuko, kuris taip maloniai bučiuoja žandus, kai namai kvepia mandarinais...ech....bet aš ne apie tai....
Aš apie tai kas vis dar žavi ir tikrai miela - kai tu apsuptas savų minčių ir nuotaika subjurusi, tas sutiktas praeivis  ar sustabdęs policininkas šypsosi ir sveikinaisi, domisi, kur gi ta Lietuva, kai ir tu nejučiomis šypsaisi taip pat...Čia aš vis dar mokausi išlįsti iš mums įdiegto uždarumo kiauto, būti paprastesne, kantresne...pagaliau džiaugtis kito sėkme, o ne pamokslauti...Čia aš išmokau priimti komplimentus ar padėką, kad ir už skanų maistą ar gražias nuotraukas bei kitus dalykus  - kas visada atrodė nieko čia ypatingo ir tiesiog įprasta, natūralu. Ir tas žmogiškas dėmesys toks saldus, nejučia net pagalvoji - vaikystėje mes gal labiau buvom barami nei giriami :), o čia jie didžiuojasi vaikų, draugų sėkme, gėrisi, dėkoja - išsako tą pačią minutę....Ir kai Benas grįžęs iš mokyklos dalijasi įspūdžiais, naujom žiniom - suvoki, kad vaikai čia tikrai laisvesni, turi daugiau tolerancijos, nereikia varžytis tarpusavyje, nesvarbu ar tu plonas ar storas, ką tu dėvi, o galbūt nemoki kažko - jie atsakys "nieko tokio"...svarbu kas tavo širdelėje....
Atrodo viskas paprasta kaip du kart du....bet ne viskas visada taip paprasta..
Kai tas sutiktas Kalėdų senis paklausė - koks gi mano noras....atsakiau net negalvojusi - duok Dieve, kad būtų taip kaip dabar ir visko užteks....o į ausį dar pridūriau - aš dar tikiu Kalėdų stebuklais ir vistiek tos mano šaknys gintarinės, o Kalėdos baltos.
Nusišypsoję vienas kitam palinkėjom gražių Kalėdų, o aš savo gyvenimo lagaminą šį kartą papildžiau ne sniegu, bet gera nuotaika ir tikėjimu....Ir mąstau - ką gražaus su savimi nešuos ir ko tame nešuly nejučia nelieka...Tai laiko, jaunystės, žmonių....net baisu kaip nespėji tam laike, o norisi dar tiek daug tą  mano mažą nėriniuotą lagaminą dvigubu dugnu dar papildyti...
Ei, kur gi JŪSŲ šypsenos...

Rašom laiškus ......
Ant sniego, ant smėlio, ant stiklo. 
Danguje — -žvaigždėmis ir lietum. 
Kabo tuščios pašto dėžutės išverktom nuo laukimo akim... 
Taip gera rašyti laiškus širdim...
PS taip smagu gauti laiškų, tikrų, kvepiančių...spalvotų...
Ačiū! 
Bėgu rašyti laiško...savo "dailyraščiu" ar ne, bet laiško...ir be mygtuko "enter"...

Iššūkiai

Ech....iššūkiai nori nenori jie verčia mus keistis, augti, stiprėti. Tada pradedi keisti ne kitus, bet save, jauties atsakingas už tai kas gyvenime vyksta. O tų pasikeitimų tiek daug....Keičiasi mano gyvenime esantys, sutinkami žmonės. Su dalimi atitolome, kiti atsitraukė, o su daugeliu likusių kas labai džiugina bendravimas tapo gilesnis, tikresnis, be kaukių....Įdomūs metai, lyg dar toli nauji, bet tų pasikeitimų tiek daug...kartais geresnių, kartais nelabai....tų sunkumų vis randasi, bet gal tai pamokos, egzaminai, kuriuos anksčiau ar vėliau reikia išlaikyti......o pamokas išmokti. taip ir mokaisi žmogus visą gyvenimą. Dar prieš metus tiek daug dalykų buvo kitaip. Smagu, kad atsliuoksėdavusi tamsa į mano kiemelį - ilgai neužsibūdavo.....smagu, kad kai kyla abejonės...neviltis turiu kam pasiguosti....kai palaiko vaikai, tėvai...artimieji...
Matyt tokia dalužė - vis nauji iššūkiai....nauji egzaminai...ir teks išlaikyti dar ir šį egzaminą, trenkusį kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ir čia vėl padeda ne angelai...o žmonės, kuriems aš rūpiu...Ir ne gėda prisipažinti, kad kartais būna tikrai sunku kaip ir mums visiems...Ir tada leidžiu sau pabūti silpna...Ir tai ne gėda...tai daug sunkiau negu būti išdidžiam.
Gal tikrai gyvenimas nėra toks sudėtingas kokį kartais mes jį norime matyti. Mes "draskomės" darbuos, kaupiame...perkame, noris to ir ano....ir galų gale nėra to pasitenkinimo..... dažnai trūksta atskriejančio draugo laiškelio, žinutės....apkabinimo kad ir mintyse, kurį gali jausti....suvalgėm su Benu šiltutėlio kepto pyrago....ar tai ne nuostabiausias momentas? TAIP...kas labai priverčia ilgėtis mano suaugusio Sūnaus, kurį myliu taip pat stipriai, kaip ir mažąjį brolį..O.bet vėlgi gal tai jo gyvenimo pamoka taip pat,...kai mes toli vieni nuo kitų....kai jis tas pamokas daro puikiai ir turiu kuo didziuotis... Ne viskas yra tik bloga...daug gėrio tame galima rasti taip pat...taip kamuoja ilgesys artimiesiems..ir šie dalykai matuojami ne daiktais....bet širdimi...
Sunkiais periodais - optimizmas miega žiemos miegu kažkur giliai....bet visada žinau, kad po tamsos ateina šviesa...ir švinta anksčiau nei tikėjausi.
Štai ir viskas....šiandien leidau sau būti silpna ...

Draugei....

Ji isejo i ten is kur negryzta niekas....palikus svajones, godas, namus..tokia jauna...bet ji liko mano mintyse, sirdyje....kartu baigeme du universitetus...auginome vaikus...jauciu tustuma...liudesi...ir matau ja gyva savo mintyse....dar kelis menesius atgal galejome sneketis, ka dareme ko gero per mazai (nerasiau taip daznai kaip reikejo...)....o galejau....Ji buvo nepaprasta, ir tik nepaprasti zmones palieka gilius pedsakus sirdyje....Joje viskas buvo grazu - ir siela, ir mintys....
Jei tik galeciau paklausciau dabar Taves - Ligita, kaip tu....
Uzdegsiu zvakele siandien uz Tave, miela manoi drauge....
...jau labai arti toli. Galbūt
čia tenai, kur Visata įvyksta,
kur tyla - bendra kalba - pravirksta
virš gyvų ir mirusių kalbų.
Just.Marcinkevičius

Laikas

Laikas nesustodamas skuba į priekį, atsigręžusi pamatai, kad praeities palieki vis daugiau… tu keitiesi, priimdama ir išmokdama gyvenimo pamokas…išmoksti atleisti, bet nepamiršti…išmoksti žiūrėti, bet nematyti, klausyti, bet negirdėti, šypsotis veidu, bet ne širdimi…išmoksti būti…. Išmoksti gyventi du gyvenimus – vieną, matomą visiems, kitą – tik savo, vidinį, tikrąjį…

Džiaugsmas

Kiek kainuoja džiaugsmas? Kur jį parduoda? Žmonės nepaliaudami ieško savojo džiaugsmo šaltinio, kartais – visą gyvenimą. Kaip išmokti džiaugtis? To mus gali išmokyti vaikai......Ir tikrai...
Paulo Coelho apie vaikus pasakė labai gražių dalykų. Jie sutilpo į vieną sakinį. Šis sakinys skamba taip: „Vaikas gali išmokyti suaugusįjį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusį ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti.“ Labai gali būti, kad išvardyti gebėjimai yra būtent tai, kas daro žmogų laimingu.
Džiaugtis be jokios priežasties. Prisiminkim vaikystę. Ar sunku būdavo tiesiog džiaugtis? Juk tuomet džiaugsmą teikdavo praktiškai viskas ir bet kas, kone kiekviename žingsnyje.
Nuolat būti kuo nors užsiėmusiu. Ar vaikystėje tekdavo nuobodžiauti? ne....
Iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Šiuo atveju vaikai yra sėkmės treneriai. Ir esmė ne atkaklume, o tame, kad yra ko norėti. Vaikai turi daug svajonių, ir jų atkaklumą maitina būtent meilė savoms svajoms. Vaikų atkaklumas yra prasmingas ir neblėstantis. Siekti savo svajonių yra gražu, ir visai nesvarbu, kokio jos masto....

FC

Ir kaip mes be to FC sitiek metu isgyvenom??? Zinot ka, sedziu ir galvoju - atsidariau, nuotraukas apziurejau, visi issisiepe linksmi laimingi, o kas gi toj sirdy niekam neidomu.....O buvo laikai, neturejom FC - griebem telefonus ir ne mobiliuosius, kvietem draugus pasiurbcioti kazkur kavos ar kvapnios arbatos, buvom gal labiau demesingi ir labiau susirupine, ir zinot kas baisiausiai - VISADA radom laiko vieni kitiems, nezysdami oi as nespeju, oi ariu, dirbu negaliu...." busiu senamadiska ir pasakysiu ILGIUOSI TU laiku!!!!

Velykos

Ar pavargote? Ar šypsojotės? Ar esate laimingi? Baltos Velykos, gražios Velykos...Norėtumėt žalsvų? Aš irgi, bet mes visada kažko norime  
Mes nenukrentame ant žemės, kaip obuoliai, neatsirandame, kaip rasos lašai. Mus sukuria, išpuoselėja, užaugina ir išleidžia į gyvenimą mūsų tėvai...seneliai...O dabar jau mes kuriame, puoselėjame visa tai savo vaikams....Kartais būname laimingi, kartais pykstamės su vaikais...Bet tai irgi mūsų gyvenimo dalis, ir tikrai nežinau nieko geriau...
Ech, man patinka Velykos, man patinka pavasaris ir mano artimųjų šypsenos....
Ačiū draugams taip gausiai aplankiusiems...buvo jauku ir gera....
Vertinu tai, ką turiu šiandien. Gyvenimas nenuspėjamas, galvojame, kad gyvensime ilgai, ir kada nors laimingai, manome, kad nelaimės aplanko kitus, o mūsų kažkokiu būdu jos nepalies...Bet niekada nežinome, negalime žinoti, kuris bučinys ar atsisveikinimas iki rytojaus bus paskutinis, kokio priekaišto daugiau negalėsime išsakyti, koks pokalbis daugiau niekada nepasikartos, su kuo daugiau nei karto negalėsime nei susipykti nei išgerti puodelį kavos...Nežinome, kas mūsų laukia rytoj, todėl tikrai branginu kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę.....Rytojus mums gali būti visai kitoks, nei mes tikimės..
Salo kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo...
Skanios vakaro arbatos Jums...kvepiančios gerumu ir meile...
Buckis! Baltas...ne zalsvas, nes vis dar sninga...

Duonelė

Šiandien aš su duona....Ir tikrai žinau, kad mūsų duona vertinama geriau nei auksas...Senoliai ne veltui mus mokė gerbti ir mylėti duoną, jos nemėtyti, branginti kiekvieną trupinėlį. Juk ji taip sunkiai uždirbama. "Verkia duona tinginio valgoma" - ši patarlė visuomet lydėjo mus visus.Juk, kai pagalvoji, kiek reikia įdėti darbo, kol duona patenka ant stalo: apsėti laukus, užauginti. Žinoma, auginant turi tais rugiais pasirūpinti ir gamta - pagirdyti lietumi, pakaitinti šonelius saule, kol jie pavirs tikru auksu. Paskui nurinkti, iškulti, sumalti, o tik tada - tik man ją iškept. Senovėje kiekviename kepalėlyje įspausdavo kryžių, peržegnodavo, po apačia paklodavo klevo lapų....

Kvepia namai duonele....

Donuts

NZ turi galybę rūšių įvairiausio medaus....kiekvieną kartą keksas iškepa kitoks, atrodo tik keli šaukštai, bet skonis kinta stipriai...Šį kartą keksas su Manukos medumi....nepaprasto grožio augalas su trapiais žiedais....Keksas puikus 

Keksiukai su Nutella
Nors čia ir pavasaris, bet matyt organizmo neapgausi, tarsi gūdų viduržiemį noriu saldžiai ir saldžiai..na ir dar daug..ragauti ragauti..uostyti uostyti.....ne vienaip ar kitaip, kai už lango lyja pasilepinti verta...Keksiukai su nutela, plutelė gavosi skani ir traški, net nesitikėjau...o šalia tikros kakavos pupelės...taip gimsta kakavos sviestas, kurį valgome šokolade, mūsų kremukuose - naudojamas kaip drėkiklis....ir beje kakavos milteliai - kuriuos mes naudojame kepiniuose, yra tik nuobiros nuo kakavos.....Tiek sužinojau šokolado fabrike..

Jūsų šventėms

Gimtadieniai, krikštynos, vestuvės, vakarėliai, staigmenos Jūsų artimiesiems ar draugams, - reikia pagalbos, kreipkitės, aš pasirengus visada ir su didžiausiu malonumu!!!!!!!!!!!!!!
Darykime kartu, kad Jūsų šventė nušvistų laime, kad ji būtų subtili ar pašėlusiai jaunatviška, juk gyvename tik vieną kartą!
Šiuos kėdžių užvalkalus nuomouju, taip pat dekoruoju stalus, taip pat dekoravimas, planavimas, organizavimas, asistavimas nuo iki, kad Jūsų diena būtų pati geriausia!...

Jaukus pasisėdėjimas

Jaukiam pasisėdėjimui su draugais..o gal savaitgalio išvykai...kreipkitės - bus padaryta!