Velykų bulka

Tiesiog Šv.Velykų bulka

Velykų meduoliai

Kiekvienas iš vaikystės turim sodą - užburtą vietą, kurioje spalvos - šviesesnės, oras - minkštesnis, o rytas - kvapnesnis, nei kada nors vėl...

Zuikiai zuikučiai, kaip gi Šv.Velykos be jų!! 

Velykų stalas

Jaukiam Šv.Velykų stalui...

Velykos

Pavasaris

Pavasaris...Sudie – laukimui. Ilgam, nuobodžiam, slegiančiam šaltais vakarais ir stingdančia apatija. Sveikas , Pavasari, pagaliau išdrįsęs įžengti į atkalios žiemos užimtą teritoriją. Kvepiantis šviežumu rytmečio oras, vis drąsiau iš už debesėlių pasirodanti saulė, vis garsiau skambančios paukščių dainų melodijos...
Argi nenuostabu, kad turime daug pavasarių?
Nusimetame sunkius žiemos apdarus, apsiauname lengvučiais spalvingais bateliais ir rodos skriste skrendame gatve, atgręžusios veidus glamonėjantiems saulės spinduliams. Norisi visko, dabar, kartais net pačios nežinome ko:) - bėgti, džiaugtis, pradėti kažką naujo, gyventi, svajoti, mylėti...
Ačiū, tau , Pavasari. Už tai, kad kasmet ateini....

Likimas – tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Ji – tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau belieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Audroje nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, verpetais besisukantys į dangų....mintys, išgyvenimai, baimė, nusivylimas ir ateitis....
Kai audra rimsta galvoji - galvoji, dieve, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. ...

Nejaugi gyvenimas susideda tik iš atradimų ir praradimų?...Nejaugi randame tam, kad prarastume... Prarandame, kad vėl surastume???... O gal galima apsieiti be to ??? O gal su praradimais ir širdies skausmu mes taip atrandame gyvenimo džiaugsmą ??? Per daug klaustukų… Per daug svarstymų… Labai jau painu ir sudėtinga… Gal šis baltas sniegas užklos neramią širdį ir vėl bus baltas puslapis… Vėl iš naujo - atradimai ir praradimai ?…

Akimirka

Gyvenime yra akimirku, kai kažko labai ilgiesi, noretum ištraukti Tai iš savo sapnų ir stipriai apkabinti...

Esu

Mano tikslas - gyventi taip, kad sulaukusi savo saulėlydžio galėčiau ištarti:

Man pakako proto nugyventi gyvenimą ir nesigailėti net didžiausių klaidų, nes tik dėl jų šiandien esu kokia esu...

Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži… Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę… Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila…
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra – jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus…

Paveikslas

Daznai galvoju,kad butu smagu moketi piesti tai, ka matai...grazius peizazus ar geliu ziedus....o gal net jausmus, bet piesti ant drobes as nemoku,bet galiu piesti mintyse....
Nutapysiu ja ant baltos drobes svelnių, pasteliniu spalvų dazais…Pirmiausia nupiesiu daug muilo burbulu, zerinciu visomis vaivorykstss spalvomis – tai bus kasdienines laimes akimirkos ir mazi dziaugsmai…tų burbulu tiek daug... ir jie tokie grazus…
Ką dar nutapyti?...
Oranzines geles - tai mano vaikai, mano artimieji, mano sirdis....Tai mano laime – manyje, tai ka as turiu, ko niekas is manes negali atimti…Nedvejodama braukiu teptuku per sodria geltona spalva ir piesiu saule – silta, spinduliuojancia. Juk visada gera, kai sviecia saule....man ir Jums....
Bruksteliu per drobe zalia spalva – zolė, pieva…zalia spalva tokia tikra , paprasta, sodri......gal tai tikejimas..... zmonemis, gerumu, meile.
Melyna…Tapau melsvus debeselius – lengvus, purius, mielus. Tai mano Svajones. Jų turi būti daug...Ir lietus kuris laisto zalia zole, - kad jos subrestų, kad isaugtu, kad issipildytu….
Ir keli potepiai ivairiu spalvu - tai mano draugai....
Mano paveikslas beveik tobulas ir uzbaigtas.
Tik dar kažko truksta…liko raudona – meiles spalva.....Jos niekada nebuna per daug, todel paliksiu drobeje tuscios vietos siam paciam graziausiam jausmui …
Paveikslas...tai kaip daigeliai iš mano svajoniu…

Tobulas žmogus. O gal tik vaikas yra tobulas. Jis gali buti silpnas ir gležnas, judesiai juokingi....Bet tai taip miela. Miela – štai kur slėpinys. Žmogau suaugėli, būk tu nors šimtąkart tobulas ir talentingas, bet jei esi nemielas…Ir todėl vaiko netobulybė yra tobulybė, nes yra miela, o tai reiškia išties tobula. Mieli jo judesiai, jo čiauškėjimas, jo kvapai, mielas pats jo buvimas šalia. O jo a...kys …ar yra kas tobulesnio už jų tyrą?
Pažvelgi sutiktiems žmonėms į akis. Kaip pasielgia suaugusieji – geriau nereikia… Tik vaikas atsakys, tik jis supras be žodžių, ir atsakys savo žvilgsneliu, gal susidrovės, bet nusišypsos, ir žvilgsniu palydės… Aišku, jeigu jumyse dar yra vaiko...
Tobula mama...taip? ne? hmmmmmm.....galbut....
Bet vaikai - jie tikrai TOBULI