Kartais pagalvoju, kokie nuostabūs kitų gyvenimai.....bet kartais jie tik menka apgaulė.... Mes gyvename savo tėvų, giminių ar draugų gyvenimus, užuot drąsiai gyvenę tą vieną gyvenimą, skirta mums. Dauguma mūsų emocijų ir jausmų lieka užrakinti mumyse. Argi nekilo noras nuoširdžiai apsikabinti draugo, draugės, sesės,brolio,mamos, tėvo? Ar daugelis tai padarė? Ar kartais nekyla noras šokti iš džiaugsmo? Noširdžiai padėkoti? Tiek teigiamų dalykų mes paliekame užrakintų savyje...
Mus suformavo bendruomenė ir noras įtikti. Mokykloje mūsų nemokė tarpusavio subtilybių....o gaila....Mums draudė verkti ir per nelyg garsiai juoktis, mums sakė kad liūdeti ar rodyti pyktį - blogai. Tačiau mūsų jausmai nėra nei geri, nei blogi, tai tiesiog jausmai, dalis mūsų žmogiškumo. Jei šitaip darome nuolat, vis dažniau mes viską išreiškiame tik protu...Ir juokingiausia tai, kad mes vis labiau bijome parodyti meilę!
Atrodo, kad daugelis mūsų miega, tarp jų ir aš, tačiau dienos vis bėga, iš jų susidaro savaitės, iš savaičių - mėnesiai, iš mėnesių metai. Ir vėliau mes stebimės kur dingo visas tas laikas?... Džiaugiuosi, kad šią tiesą suprantu.... Džiaugiuosi, kad turiu draugus, savo šeimą, su kuriais galiu pasidalinti savo išgyvenimais, džiaugiuosi, kad judu link savo svajonių, ir dėkoju už visas šias gyvenimo dovanas.
Ir visas šis minčių lietus atakavo mano galvą, tas trumpas penkias minutes. Tada parašote Jūs, ir aš pasijutau lyg nobelio premijos lauretė, klausiate kodėl? Todėl, kad savyje atradau tai, ko labai ilgai ieškojau.....
Jeigu jums liktu gyventi ne daugiau kaip pusė valandos, jūs pultumete prie telefono, kad pasakytumete savo artimiesiems, kaip karštai juos mylite.Ar tuo metu kas nors iš jūsų gailėsis, kad nesutaupė daug pinigų paskambinęs čia ar toli toli? Ar pagalvosim mintyse, ai kitą kartą - neturiu laiko...ar pasakys - nepyk, buvau labai užsiėmus....ne laiko mums trūksta, kartais tiesiog noro.... O kodėl mes nespėjome aplankyti tiek nuostabių vietų? Kodėl nebranginome draugų? atidavėme per mažai šilumos? nebandėme rizikuoti...
Tikiuosi mane supratote.
Sakau drąsiai:
Ačiū, kad esate!
