Gyvenimas teka įprasta vaga. Tai lėčiau, tai greičiau. Atnešdamas tai svaiginančius pakilimus, tai išblaivančius nuopolius. Gyvenu ČIA ir DABAR. Žaviuosi pašėlusiai įsibėgėjančiu pavasariu. Jau žydi obelys. O tai reiškia, kad tuoj sulauksim pirmųjų pavasarinių šalnų. Jos švelniai įžnybs į skruostą. Lyg bučiuotų.... nekąstų.
Kartais medituoju dvasinėje vienatvėje, kartais rėkiu visam pasauliui, jog aš gyva. Kartais sau primenu tuščią konservų dėžutę, kartais pasijuntu lyg Pandoros skrynia, su kuria neatsargiai elgiantis galima prisišaukti daugybę bėdų ir nelaimių. Bet tai tik akimirkos.....
Priimsiu gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir atvira širdimi. Žvelgsiu tik pirmyn. Surasiu šalį, kur nykštukai verda arbatą, kvepiančią avietėmis, kur skraido Mėlyna Paukštė, kur gyvena mano Draugas. Jam nusišypsosiu ir pamojuosiu.....