Laisvė

Jaučiu kaip malonūs saulės spinduliai liečia mano veidą.. danguje nėra beveik nieko, tik skraido lėktuvai, pasinerdami į lengvus, rūką primenančius debesėlius, paskui save palikdami besitęsiančią ilgą juostą... jie seka vienas paskui kitą, nesukeldami jokio triukšmo, tik palikdami šiuos lengvus pėdsakus... Lengvas vėjelis kutena man kaklą, maža bitelė nutūpė šalia manęs ant akmeninio grindinio ir tai nuostabu, nes aš jaučiu, kad visur aplinkui vyrauja gyvybė... Girdžiu kaip medžiuose čiulba giesmininkai, jie taip pat džiaugiasi šia diena kaip ir aš.. ir atrodo praneša visam pasauliui, kad jie čia ir bus čia ilgai...Ar gali būti nuostabesnis vaizdas akims, nėi saulėtą dieną žiūrėti į tolį ir matyti ramią lygumą, tolumoje išnyrančius namus.. bet tik tolumoje, nes čia yra ramybė.. Užmerkiu akis ir jaučiu šią gamtos jėgą.. ji suteikia man jėgų tikėti savimi.. pamiršti tai kas neįmanoma ir pasinerti į savo svajones, atrasti savo pasaulį ir suprasti, kas aš esu.. Pabėgti nuo kitų žmonių.. ir gailėtis tų, kurie niekada nesupras, ką reiškia TAI patirti.
Su šia tyla susipina mano sūnaus šiuolaikinės muzikos garsai.. bet jie netrukdo, jie leidžia dar labiau pasinerti į svajones...nes mes mokame mylėti.. mes galime svajoti.. mes norime turėti..
Drugeliai... jie tokie laisvi, skraido ir ieško sau poros, ir nesvarbu, kad tai jų gyvenime pirmi ir paskutiniai tokie skrydžiai.. bet niekas jų neklausė ar jie nori, kad taip būtų, bet viskas yra nulemta... Mažas vabaliukas ropoja žeme ir jis negalvoja, kaip kas bus po metų, jis ieško savo namų, poros, maisto dabar... ir tai yra įprasta, nes gamta yra tokia...
Viskas, kas aplinkui, yra laisva ir niekam nepriklauso.. kaip kam nors gali priklausyti miško medis, lauko gėlė, dangaus vyturys? Tai gamtos sukurta ir taip turi būti visada, nes laisvė negali būti varžoma... Gal viskas praeina, tačiau grįžta.. viskas sukasi ratu ir mes nežinome, kada sugrįš...si diena baigiasi ...rytoj bus kita...

Dar viena diena, toli nuo namų, sūnaus, tėvų. Tas ilgesys toks stiprus...kartais jis spalvotas, o kartais juodai baltas...
Šiandien čia toks saulėtas rytas, miestai puošiasi Kalėdoms ir taip keista sutikti Kalėdų senį gatvėje,  kur pulkai spalvotų vasaros žiedų, kai taip žalia, o vidudienio temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Tikrai ne baltos Kalėdos bus....jie taip įpratę ir kitaip nežino, čia gimę, čia augę....O aš norėčiau bent dviejų lagaminų sniego, tos ore tvyrančios Šv.Kalėdų dvasios, šaltuko, kuris taip maloniai bučiuoja žandus, kai namai kvepia mandarinais...ech....bet aš ne apie tai....
Aš apie tai kas vis dar žavi ir tikrai miela - kai tu apsuptas savų minčių ir nuotaika subjurusi, tas sutiktas praeivis  ar sustabdęs policininkas šypsosi ir sveikinaisi, domisi, kur gi ta Lietuva, kai ir tu nejučiomis šypsaisi taip pat...Čia aš vis dar mokausi išlįsti iš mums įdiegto uždarumo kiauto, būti paprastesne, kantresne...pagaliau džiaugtis kito sėkme, o ne pamokslauti...Čia aš išmokau priimti komplimentus ar padėką, kad ir už skanų maistą ar gražias nuotraukas bei kitus dalykus  - kas visada atrodė nieko čia ypatingo ir tiesiog įprasta, natūralu. Ir tas žmogiškas dėmesys toks saldus, nejučia net pagalvoji - vaikystėje mes gal labiau buvom barami nei giriami :), o čia jie didžiuojasi vaikų, draugų sėkme, gėrisi, dėkoja - išsako tą pačią minutę....Ir kai Benas grįžęs iš mokyklos dalijasi įspūdžiais, naujom žiniom - suvoki, kad vaikai čia tikrai laisvesni, turi daugiau tolerancijos, nereikia varžytis tarpusavyje, nesvarbu ar tu plonas ar storas, ką tu dėvi, o galbūt nemoki kažko - jie atsakys "nieko tokio"...svarbu kas tavo širdelėje....
Atrodo viskas paprasta kaip du kart du....bet ne viskas visada taip paprasta..
Kai tas sutiktas Kalėdų senis paklausė - koks gi mano noras....atsakiau net negalvojusi - duok Dieve, kad būtų taip kaip dabar ir visko užteks....o į ausį dar pridūriau - aš dar tikiu Kalėdų stebuklais ir vistiek tos mano šaknys gintarinės, o Kalėdos baltos.
Nusišypsoję vienas kitam palinkėjom gražių Kalėdų, o aš savo gyvenimo lagaminą šį kartą papildžiau ne sniegu, bet gera nuotaika ir tikėjimu....Ir mąstau - ką gražaus su savimi nešuos ir ko tame nešuly nejučia nelieka...Tai laiko, jaunystės, žmonių....net baisu kaip nespėji tam laike, o norisi dar tiek daug tą  mano mažą nėriniuotą lagaminą dvigubu dugnu dar papildyti...
Ei, kur gi JŪSŲ šypsenos...