Laisvė

Jaučiu kaip malonūs saulės spinduliai liečia mano veidą.. danguje nėra beveik nieko, tik skraido lėktuvai, pasinerdami į lengvus, rūką primenančius debesėlius, paskui save palikdami besitęsiančią ilgą juostą... jie seka vienas paskui kitą, nesukeldami jokio triukšmo, tik palikdami šiuos lengvus pėdsakus... Lengvas vėjelis kutena man kaklą, maža bitelė nutūpė šalia manęs ant akmeninio grindinio ir tai nuostabu, nes aš jaučiu, kad visur aplinkui vyrauja gyvybė... Girdžiu kaip medžiuose čiulba giesmininkai, jie taip pat džiaugiasi šia diena kaip ir aš.. ir atrodo praneša visam pasauliui, kad jie čia ir bus čia ilgai...Ar gali būti nuostabesnis vaizdas akims, nėi saulėtą dieną žiūrėti į tolį ir matyti ramią lygumą, tolumoje išnyrančius namus.. bet tik tolumoje, nes čia yra ramybė.. Užmerkiu akis ir jaučiu šią gamtos jėgą.. ji suteikia man jėgų tikėti savimi.. pamiršti tai kas neįmanoma ir pasinerti į savo svajones, atrasti savo pasaulį ir suprasti, kas aš esu.. Pabėgti nuo kitų žmonių.. ir gailėtis tų, kurie niekada nesupras, ką reiškia TAI patirti.
Su šia tyla susipina mano sūnaus šiuolaikinės muzikos garsai.. bet jie netrukdo, jie leidžia dar labiau pasinerti į svajones...nes mes mokame mylėti.. mes galime svajoti.. mes norime turėti..
Drugeliai... jie tokie laisvi, skraido ir ieško sau poros, ir nesvarbu, kad tai jų gyvenime pirmi ir paskutiniai tokie skrydžiai.. bet niekas jų neklausė ar jie nori, kad taip būtų, bet viskas yra nulemta... Mažas vabaliukas ropoja žeme ir jis negalvoja, kaip kas bus po metų, jis ieško savo namų, poros, maisto dabar... ir tai yra įprasta, nes gamta yra tokia...
Viskas, kas aplinkui, yra laisva ir niekam nepriklauso.. kaip kam nors gali priklausyti miško medis, lauko gėlė, dangaus vyturys? Tai gamtos sukurta ir taip turi būti visada, nes laisvė negali būti varžoma... Gal viskas praeina, tačiau grįžta.. viskas sukasi ratu ir mes nežinome, kada sugrįš...si diena baigiasi ...rytoj bus kita...