Kartais man atrodo, kad mąstanti ir jaučianti medžiaga mumyse yra didžiulė gamtos klaida: ji sudaro tiek rūpesčių. Nors, kita vertus, akmenis ir mėnulius galima apkaltinti, kad jie pernelyg flegmatiški...

Kartais pritrūkstu kantrybės tam tikriems dalykams ne todėl, kad tapau arogantiška, bet tiesiog todėl, kad padėjau gyvenimo tašką, kur aš nebenoriu daugiau gaišti laiko - arba tiems, kurie skaudina mane. Praradau norą įtikti tiems, kurie manęs nemėgsta ar mylėti tuos, kurie nemyli manęs. Tapo nebeįdomios pigios pagyros ar apsimestinis domėjimąsis iš smalsumo kaip gi aš gyvenu. Ateina laikas, kad draugystė nutrūksta.....Kartais tenka ištrinti numerius ar žinutes ir judėti pirmyn. Nesinori pamiršti kas buvo tie asmenys, ar kiek jie reiškė daug, bet tenka pripažinti, kad daugiau jie nebėra tokie patys...

Ar turi draugų, kuriems gali atsiverti nuo...iki?
Taip, turiu.
Dėl to man nepaprastai pasisekė..
Turiu pačias nuostabiausias drauges. 
Su jomis galėčiau valandų valandas kalbėt apie įvairias problemas, diskutuot, išsipasakot, sulaukt patarimų, o vėliau pasijuokt.
Tiesiog čia man pasisekė.. Taip, taip.. visi sako, jog negalima pilnai pasikliauti niekuo, tik pačiu savimi.
Ir taip, kartą jau nudegiau su šituo, tačiau tas žmogus ir niekada nebuvo tikras ir nuoširdus mano draugas.
Žinoma, sutinku su tuo, jog kai kuriuos dalykus reikia pasilikti tik sau....

Tą naktį atsiminsiu visada…..Tu jau beldeis į pasaulį….susijaudinimas, laimė, baimė, bet aš šnibždėjau tyliai "Mes galime tai padaryti ".
Ir tada – aš tapau labai laiminga mama. Buvai pats gražiausias kūdikis ligoninėje.
Augant vertei mane šypsotis, juoktis iš įvairiausių dalykų. Ech…nuostabus laikas…
Ir tarsi smėlio laikrodis – į kurį gali žiūrėt ir žiūrėt – nešė mus diena po dienos, kur esame dabar. Su daug nuostabiai džiugių jausmų…laimės akimirkų ar įvairiausių iššūkių mūsų gyvenime….
Visada prisimenu šias mažas kojytes, kurios tilpo į mano delnus….ir visada galvodavau – tos pėdutės vis auga ir auga….ir ateis ta diena, kai Tu būsi suaugęs vyras….Diena atėjo, bet šie nuostabūs prisiminimai amžiams išliks mano širdyje.
Dabar matau Tave mėgaujantis gyvenimu kiekvieną dieną ir didžiuojuos tuo.
Šiandien esi pusė mano amžiaus….ir aš matau kokia nuostabi – charizmatiška, energinga ir ryžtinga, jautri, mylima ir mylinti asmenybė esi. Esi apsuptas begalybės draugų, sieki savo svajonių, keliauji, myli….
Siek savo svajonių, niekada nepasiduok. Niekada.
Šiame pasaulyje yra trys galingi dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė. Tačiau didžiausias iš šių trijų, yra Meilė.
Baigsiu angliškai, nes vertimas būtų nevykęs -
A fool always loses his temper; a wise man holds it back, and with FAITH, HOPE and LOVE, you will live a meaningful and rewarding life.
To Tau ir linkiu.
Didžiuojuos būdama Tavo mama – nes kiekviena diena su Tavimi ypatinga, nes Tu esi TU!!! Myliu visada, mylimas pirmagimi….xxx

Tūkstančiai nuostabiausių jausmų telpa į žodį VAIKAI...Labai ilgiuos ir labai myliu!!!! 

Mamyt, Tu esi stiprybė, kantrybė, tiesa ir mūsų pamatas. Tu esi išmintis ir grožis. Tu esi mūsų namai. Bet svarbiausia Tu esi Meilė! Ir privalai tai žinoti kiekvieną dieną!
Mano mylima Mama, man pasisekė, nes aš augau su Mama, kuri rūpinos mumis nuo žemės iki dangaus, ir kuri yra mano stiprybė! Ir ko gero nieko stebėtino iš kur aš semiuos šios stiprybės ir dabar!
Šiandien aš meldžiuos ir prašau Tau pačios gražiausios dienos, miela nuostabi mano Mama!
Tu esi ne tik mylinti mama - Tu esi draugė, švelnumas, rūpestingumas, inteligencija...pagarba ir Meilė!
Su gimtadieniu Mamyt!
PS tikiu, kad vieną dieną nes sėdėsim mūsų nuostabioj nėriniuotoj ir žydinčioj terasoj...ir tada vartysim vėl ir vėl mūsų tikrai spalvoto gyvenimo puslapius!
Visada žinok, ne tik šiandien šią specialią dieną Tau - esi labai labai mylima!
Siunčiu orkestrą ir daug daug bučinių!!

Apkalbos... eisiu jau miegot, bet...
visiems, kad tik
plakt liežuviais - okay visi
mes žmonės!
O iš tikro prasideda labai paprastai!
Kažkas kažką pamato, papasakoja kitam, tas kitas prikuria dar nesąmonių, dar kitas jau nebeataimena ką tas sakė ir savo
prideda ir tada tos apkalbos pasklinda visur! Gėris! Kažkas matyt nervuojas smile emoticon
o sustabdyti
būdo manau nėra, toks jau gyvenimas!
Labanaktis! Ačiū, kad esate! Vertinu kiekvieną esantį mano draugų tarpe!

Šiandien manęs paklausė....what do you like?....atsakymas buvo ilgas ir net nežinau ar suprato mano mintį, bet atsakė wow...kažink kokio atsakymo tikėjos...
O atsakymas buvo:
Šilti megztiniai.
Karštos kavos/arbatos/kakavos puodelis.
Liūdnos dainos.
Sniegas.
Pokalbiai.
Rasa.
Saulėtos dienos.
Komplimentai.
Apsikabinimai.
Žmonių mintys/frazės.
Nuotraukos ir kiti daiktai sugrąžinantys prisiminimus.
'90 stilius.
LAIŠKAI.
Mielos sms žinutės.
Šypsenos.
Serialai/Filmai.
Knygos.
Šiluma.
Jauki graži patalynė.
Fotografijos.
Kvepalai (ypač vyriški, ohh..)
Tatuiruotės.
Jūra.
Gėlės.
Ir dar daug, daug dalykų..
Tai buvo patinka....
O dar aš myliu mano VAIKUS...TĖVUS...SESĘ ir Jus...

Saulutė nuotaiką stipriai pagerina net ir šviesdama už lango. Pastarosiomis dienomis daug svajoju… Nežinau, tai gerai ar ne. Vis mąstau, kas būtų jei būtų taip ar kitaip, kaip bus po kurio laiko, kaip bus po kelių metų… Sako svajonės pildosi, jei jų iš tiesų labai nori. Labai tikiuosi, kad tos mano mažytės princesiškos svajonės ateityje pavirs realybe, o dvejonės visiems laikams paliks mane....

Prsipažinsiu, kad labai neseniai pakeičiau savo požiūrį į tokį dalyką, kuris, skambiai išsireiškus yra... talentas...
Nežinau, kaip reikėtų apibrėžti šį žodį, jei staiga kas paklaustų. Žodynas tai apibrėžia kaip „labai didelį gabumą“. O gabus savo ruožtu yra tas, kas „lengvai ką nors perpranta ir sugeba tai, ką perpratęs, padaryti“. Sunku man gyvenime, prisipažinsiu, su tais talentais ir gabumais. Ne dėl to, kad jausčiausi jų neturinti ar turinti per mažai. Gal atvirkščiai, bent jau įtikinta draugų, giminių ir pažįstamų, turėčiau prisipažinti, kad turiu aš tų talentų ir netgi gal per daug... smile emoticon Tik matomai, kai kažką turi, nevertini, o gal net nepastebi, kad tau kažkas lengvai gaunasi, net nepagalvoji, kad kažkam tai gali iš viso nesigauti ar gautis sunkiai - juk visa tai taip paprasta!.. Gal todėl labai ilgai netikėjau, kai kas nors pagirdavo vieną ar kitą mano kokį darbą, kai pasakydavo, kad esu gabi, kūrybinga ir panašiai. Visada galvojau (ir dabar vis dar dažnai galvoju, bet gal jau rečiau, nei anksčiau), kad žmonės dažnai taip sako daugiausiai iš mandagumo.

Tačiau dalykai gyvenime keičiasi. Ir labiausiai keičiasi turbūt tuomet, kai imi ir atsiduri vieną dieną šalia kitų - tokių pat gabių. Na, ar bent jau save tokiais laikančių. Tai va, kai savo akimis pamačiau, pradėjau po truputį patikėti, kad visgi gal ir aš turiu tokių dalykų – tų talentų... smile emoticon

Dar vienas dalykas – visada kažkaip gėdijausi tų savo talentų. Visuomet maniau, kad tai – nerimta, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, o talentai – na ką čia. Nei jie iš manęs, nei tai mano nuopelnas, nei čia ką, tad kodėl turėčiau tuo naudotis...
Tačiau paskutiniu metu, kai nemažai apie tai galvojau, susišvietė kažkas mano toj galvoj, persivertė kažkas, ir apie talentus pradėjau galvoti kiek kitaip. Jei jau iš tiesų Dievas krestelėjo ir nepagailėjo, tai gal ne veltui. Jei iš tiesų neturėčiau neigti to, kas man duota, tai gal pagaliau reikėtų traukti tuos talentus lauk ir pradėti iš tiesų kažką daryti?..

Tai va, traukiu tam kartui iš visos tos talentų krūvos tuos, kuriuos vis tik prevertė mane per laiką daug kas patikėti, jog tai talentai: kantrybę, stiliaus pojūtį, kūrybingumą, maištą daryti ne taip, kaip kiti, tą darymo lengvumą ir malonumą. Sudėjau tam kartui juos į rankdarbius, šios dienos konkrečiu atveju – papuošalus, ir t.t.t. Nežinau, ar tai tie talentai, kuriems šiandien turėčiau duoti prioritetą savo gyvenime, bet tebūnie jie dienos šviesoj. Tebūnie jie džiugina kažką, jei džiugina, tebūnie tai veda į tai, ko šiandien gal nesuvokiu, neapčiuopiu ir nesuneriu ant vienos smilgos su kitomis žemuogėmis į karoliukų grandinę laiko perspektyvoje. Bet ar tai svarbiausia? Turbūt kad ne... Nes juk tas, kas juos davė, nemanau, jog norėjo, kad sukišusi būčiau juos visus į stalčių ir užrakinus po devyniom spynom... smile emoticon Taigi giriuos smile emoticon
Na o kita mano dekorų puslapį Jūs jau žinote, ten taip pat vyskta atnaujinimai, kas mane ypač džiugina....iki beprotybės smile emoticon

Sėdint šioje pakrantės pusėje, perskaičiau knygoje mintį - „Jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį...“ tai man nepaprastai įstrigo...
Gyvenimas nėra graži žaliuojanti lyguma. Jei taip būtų, būtų nepaprastai nuobodu ja eiti. Kas kita yra eiti per viršukalnes ir slėnius, kur dieną keičia naktis, saulėkaitą – šešėliai, o jų žaisme atsiveria visa gyvenimo spalvų ir atspalvių paletė.
Aišku, visada norisi, kad aplinkui būtų gražios ir ryškios spalvos, deja jų nepastebėtume, jei neturėtume galimybės sugretinti su blankiomis ir ne tokiomis ryškiomis detalėmis...
Kur link suku? Dar prie vienos gan gražios metaforos – kad nėra kelio į laimę. Nes pati laimė yra kelias – kažkur prieš keletą dienų radau tokią mintį beklaidžiodama internete, ir ji man pasirodė gan taikli. Nes aš pati mėgstu būti laiminga. Net ir tuomet, kai į kasdienybę ateina netikėti šešėliai.
Kartais labai asmeniški, todėl viešai neįvardijami, bet nuo to jų reikšmė nesumažėja, ir visa tai įsirašo į mano gyvenimiškas nėriniuotas patirties knygas... O visa kita lieka tik požiūrio, kurį VISADA gali pakeisti, reikalas. Kitas klausimas, ar visada NORI tą požiūrį keisti. Ar visada esi subrendęs palikti praeičiai vienokį ar kitokį savo įsitikinimą, nuomonę, ambiciją.
Šį kartą man teko keisti požiūrį...
Nusileidžiant kiek žemiau aukštai iškeltos kartelės, kurioje viskas tobula, bei suprasti – aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man lygiai taip pat gali nepasisekti. Mano gyvenime lygiai taip pat gali būti šešėlių. Kuriuose galbūt atsivers galimybė plačiau atmerkti akis ir pamatyti kitus artimus žmones, kurie yra tame pačiame pusšešėlių slėnyje... Pamatyti juos, jų gyvenimus, ir tyliai jais pasidalinti, bandant nutapyti ne mažiau įspūdingą pastelinių tonų paveikslą... Šiandien aš tai vadinu laime ir dar vienu atradimu, kuris taip netikėtai mane aplankė... Ne veltui turbūt sakoma, kad tai, ką vienas vadina lėliukės mirtimi, kitas vadina drugelio gimimu... Ir tai – tik požiūrio reikalas 

Mama

Pasaulyje yra keli žodžiai, kuriuos galiu pasakyti ne kiekvienam. Be pirmoje vietoje esančių “Mama” ir “Tėti” yra tokie žodžiai kaip draugas, myliu ir šeima. Jie susiję bet skirtingi. Skirtingi supratimu ir skirtingi pagal tai kaip į juos žiūriu. Tais pačiais požymiais ir panašūs.
Draugu negaliu pavadinti vakar sutikto žmogaus. Net visą gyvenimą pažįstamo galiu taip ir nepašaukti. Draugas – tai vardas, statusas įpareigojantis mus abu. Neskaičiuoju draugų, juos tiesiog jaučiu.
Šeima dažniausiai vadinama bendruomenėlė susidedanti iš mamos, tėčio ir jų vaikų (ir jų mamų ir tėčių…). Krauju gimininga šeima – kitaip nepavadinsiu. Stipriausias pasaulyje ryšys, koks tik gali būti: kraujo ryšys. Idealiausias atvejis, kai kraujo ryšys sutampa ir su sielos ryšiu. O čia jau šeima gali būti ir iš draugų sulipdyta. Bet abi jas nešioju širdyje.
Myliu. Žodis, vainikuojantis draugystę ir šeimą. Juos sulipdantis į bendrą triadą. Žodis, kuriuo negalima mėtytis. Ko bus verta meilė, jei prisipažinsime mylį nemylimą žmogų? Kalbu ne apie susižavėjimą, įsimylėjimą ar aistrą. Kalbu apie meilę. Ir tik širdyje ją rasime – skirtingą, bet tikrą: meilę tėvams, vaikams,artimui, meilę draugams.
Negaliu ištarti myliu, jei nesu tuo tikra. Negaliu ištarti “draugas”, jei nesijaučiu juo esąs.
TĖČIAI - meilės JUMS, būkite mylime ir mylintys, žmonų, vaikų, mamų, tėvų...draugų!

Tėčiui....

Tėčiui....
Ar išdrįsiu dar šiam gyvenime
Paliesti Tavo sugrubusią ranką,
Pagarbiai pakelti ją prie lūpų
Ir pabučiuoti.
Stebėti,
Kaip nukritusi gerumo ašara
Susigeria į Tavo suskeldėjusį delną.

Tikiuosi, tu žinai, kad visi tie dalykai, už kuriuos aš niekada Tau garsiai neištariau AČIŪ, sukrauti didelėj skrynioj mano širdyje, pavirto į lobį.

Tai tik keletas žodžių, kuriuos Tau dovanoju, kad iki sekmadienio su gaiviu vėjo sukūriuku atlėktų iki Tavęs.........

Šiandien klausiausi žmonių...įvairių....tiesiog klausiausi...sutikau įvairių, bet nutariau šiandien klausytis....
Jie kalba, nes bijo tylos. Jie kalba negalvodami, balsiai arba kiekvienas sau, svaiginasi garsų pasauliu, kuriame tuoj pat paskęsta visi daiktai ir gyvosios būtybės. Jie kalba apie lietų ir giedrą orą, kalba apie pinigus, meilę, apie nieką. Ir netgi kalbėdami apie kilnią meilę, jie vartoja šimtąkart girdėtus, visiškai nuvalkiotus žodžius. Kalba, kad kalbėtų. Tarsi norėtų užkalbinti tylą ir pasiteisinti....Ir šį kartą jie kalbėjo net ne mano gimtąją kalba, bet vistiek apie tą patį...
Šiandien tylėjau...bet labai noriu, kad kartais išgirstų ir mane...

NORIU Į SAVO DIDELĘ TYLĄ

NORIU Į SAVO DIDELĘ TYLĄ
VĖJUOTĄ IR KVEPIANČIĄ.
NORIU GIMTI KIEKVIENĄ RYTĄ
TUŠČIA ŠIRDIM...
Šiandien nežinau kodėl prisimenu senelį...kai jis mane lepindavo - kvepiančiais ledais už 6 kapeikas, bet iš visos širdies...
Prisimenu ką kalbėdavom, taigi...
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai kprisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo ten kaip nebūta, o sodininkas liks visam gyvenimui..neeilinė asmenybė jis buvo savo gerumu...toks gyvas ir šiandien!

Bonjour...

Bonjour, sako mano lietingas ruduo, bėgantis ne tik langais, bet ir mano skruostais, blakstienomis, lietpalčiu, bateliais, neturiu čia savo mylimo skėčio, bet juk ne cukrinė, tiesa?
Bonjour, .......vasara su hamakais, sodais, vandeniu, daug vandens, iš dangaus ir iš žemės, noriu gulėt pievoj nepaleisdama knygos, kai aplink laksto šunys, noriu geriausios draugės juoko ir mergaitiškų plepėjimų.....
noriu, kad atneštų arbūzo, kad spjaudytume sėklytės ir sakytume – čia kitais metais jie išaugs.....
....noriu, kad būtų taip karšta, jog pirštais tirptų ledai, noriu kaimiško dangaus su begalybe žvaigždžių, ant medžių kabančių spalvotų lempelių, noriu akmenukų, kad kutentų basas kojas ir pienių, kad burtų, dažytų ir teptų pirštus, noriu daug meilės, ramybės ir jaukumo.....noriu labai daug ar ne wink emoticonNORIU smile emoticon ir prašau nesakykit, kad norėt neuždrausta smile emoticon

--

Zmones

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...
Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...
Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Deja tai pavyksta ne visuomet. Kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...
Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

Gyvenime yra akimirkų, kai kažko labai ilgiesi, noretum ištraukti Tai iš savo sapnų ir stipriai apkabinti...