Dar viena diena, toli nuo namų, sūnaus, tėvų. Tas ilgesys toks stiprus...kartais jis spalvotas, o kartais juodai baltas...
Šiandien čia toks saulėtas rytas, miestai puošiasi Kalėdoms ir taip keista sutikti Kalėdų senį gatvėje,  kur pulkai spalvotų vasaros žiedų, kai taip žalia, o vidudienio temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Tikrai ne baltos Kalėdos bus....jie taip įpratę ir kitaip nežino, čia gimę, čia augę....O aš norėčiau bent dviejų lagaminų sniego, tos ore tvyrančios Šv.Kalėdų dvasios, šaltuko, kuris taip maloniai bučiuoja žandus, kai namai kvepia mandarinais...ech....bet aš ne apie tai....
Aš apie tai kas vis dar žavi ir tikrai miela - kai tu apsuptas savų minčių ir nuotaika subjurusi, tas sutiktas praeivis  ar sustabdęs policininkas šypsosi ir sveikinaisi, domisi, kur gi ta Lietuva, kai ir tu nejučiomis šypsaisi taip pat...Čia aš vis dar mokausi išlįsti iš mums įdiegto uždarumo kiauto, būti paprastesne, kantresne...pagaliau džiaugtis kito sėkme, o ne pamokslauti...Čia aš išmokau priimti komplimentus ar padėką, kad ir už skanų maistą ar gražias nuotraukas bei kitus dalykus  - kas visada atrodė nieko čia ypatingo ir tiesiog įprasta, natūralu. Ir tas žmogiškas dėmesys toks saldus, nejučia net pagalvoji - vaikystėje mes gal labiau buvom barami nei giriami :), o čia jie didžiuojasi vaikų, draugų sėkme, gėrisi, dėkoja - išsako tą pačią minutę....Ir kai Benas grįžęs iš mokyklos dalijasi įspūdžiais, naujom žiniom - suvoki, kad vaikai čia tikrai laisvesni, turi daugiau tolerancijos, nereikia varžytis tarpusavyje, nesvarbu ar tu plonas ar storas, ką tu dėvi, o galbūt nemoki kažko - jie atsakys "nieko tokio"...svarbu kas tavo širdelėje....
Atrodo viskas paprasta kaip du kart du....bet ne viskas visada taip paprasta..
Kai tas sutiktas Kalėdų senis paklausė - koks gi mano noras....atsakiau net negalvojusi - duok Dieve, kad būtų taip kaip dabar ir visko užteks....o į ausį dar pridūriau - aš dar tikiu Kalėdų stebuklais ir vistiek tos mano šaknys gintarinės, o Kalėdos baltos.
Nusišypsoję vienas kitam palinkėjom gražių Kalėdų, o aš savo gyvenimo lagaminą šį kartą papildžiau ne sniegu, bet gera nuotaika ir tikėjimu....Ir mąstau - ką gražaus su savimi nešuos ir ko tame nešuly nejučia nelieka...Tai laiko, jaunystės, žmonių....net baisu kaip nespėji tam laike, o norisi dar tiek daug tą  mano mažą nėriniuotą lagaminą dvigubu dugnu dar papildyti...
Ei, kur gi JŪSŲ šypsenos...