2014 m. kovo 31 d., pirmadienis
Mėlynių keksiukai
Mėlynių keksiukai ...arba muffins.....Labai paprastai gaminami, beje, nustebinę savo gardžiu skoniu, Rekomenduoju - labai paprasta ir skanu....
Emigrantas
Senokai berašiau..labas!!!!!! pasiilgau JŪSŲ...keturios dienos be interneto ir ryšio su pasauliu, bet verta pamėginti...apmąstymai....taigi brūkštelsiu Jums leidus...Kempingas buvo nepakartojamas, bet apie jį vėliau,be galo daug įspūdžių ir tai man buvo IŠŠŪKIS, kurį pasigirsiu aš įveikiau...nes pamiršiu ką noriu pasakyti dabar...
Globalūs pokyčiai pasaulyje lėmė ribų ir atstumų nykimą, o toks gausus žmonių, kapitalo, technologijų, „knowhow“, mados, gyvenimo būdų, žiniasklaidos, ideologijų judėjimas padarė poveikį kiekvienai kultūrai. Šiandienos situacija lemia dažną žmogaus judėjimą, pažinimą su kitomis kultūromis ar žmonėmis. Todėl tarpkultūrinė kompetencija, kaip vertybė, stiprėja atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau žmonių įgyja ją patirtiniu būdu: keliaudami, dirbdami, gyvendami svetur.
Stebiu Beno mokslą ir viduje džiaugiuos.... jūs neįsivaizduojate, kaip mokiniai mielai tai daro ir tikrai dar daugiau parodo, ką jie išmoko per tą pusmetį, negu rašydami tą egzaminą įtemptai ir būtinai turėdami atsiminti būtent TAI, nemoku net paaiškinti. Mokinio motyvacija išauga nežinau, net kiek kartų, negu rašant tą patį testą, ar mintinai kalant tą 600 psl. knygą teorijos, kuri tau nieko neduoda ir, kurią vis tiek po paros pamiršti.
Kai išvažiavau, labai bijojau, nes važiavau viena. Buvo labai didelis iššūkis....bet užtat dabar nebijau rizikuoti, sprendimų priimti.
Beno studijos čia jam leidžia tobulėti ...pažinti kitą kultūrą, kurį beje nėra bloga...kartu leidžia suvokti, kad kelionės, kitų kultūrų pažinimas, akademinė patirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, o sukaupta patirtis milžiniška.
Emigrantas - žodis, į save sudedantis daugybę prieštaringų prasmių bei slepiantis skirtingas gyvenimo istorijas.
Ir nesąmonė, kad važiuoji tik pinigų. Griežtai nesutinku. Pinigus įmanoma uždirbti ir Lietuvoje.
Laikas mums, lietuviams, išmokti būti ne tik konservatorių tauta - kritikuoti, smerkti ...laikas atsiverti ir išlipti iš konservatorių kiauto, pagaliau ne rėkti emigrantai...o išmokti priimti ir mylėti emigrantus. Myliu Lietuvą ir Lietuva mano namai, bet tapau atvira visoms pasaulio šalims ir mokausi iš jų.
Myliu Lietuvą...myliu lietuvišką kalbą....Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. Ir netgi Ebay gali nusipirkti lietuviškų knygų, ką ir darau su didžiuliu malonumu, nes tiesiog be jų negaliu. Ačiū už knygas, kurias gavau siuntiniais iš Jūsų...žinau koks brangus tai malonumas...
Ebay nusipirkau knygą „Nauji vardai“ – debiutinis Aušros Matulevičiūtės novelių romanas „Ilgesio kojos“. Tai knyga apie emigrantus, jų ilgesį. Nuostabi knyga, autorė emigravo taip pat....
O dabar ipusejau su savo knygele, kuria galbūt PDF formatu bus įdomu paskaityti ir jums...gal kada nors tai bus balta mano nėriniuota knygelė popieriuje...
Į NZ išvykau ne knygos rašyti, bet taip jau gavosi....Ir man skaudu, kai jaučiu kažkokį susipriešinimą tarp emigrantų ir gyvenančių Lietuvoje, kai skaitau spaudoje, kad vieni yra – patriotai, kiti – išdavikai. Juk ne blogiausi, ne „dundukai“ išvažiavo... Pati patyrusi emigrantės dalią, noriu papasakoti, kaip jaučiasi mokytoja, dirbdama valytoja, kaip jaučiasi gydytoja, dirbdama slauge, kaip jaučiasi diplomuotas specialistas, pasirinkęs savo specialybę pagal pomėgius, tepdamas sumuštinius, kaip jaučiasi visi tie žmonės, taip sakant, nulipę keliais laipteliais žemyn. Grįžę namo mes vengiame pasakoti, ką mes jaučiame, ką patyrėme, kaip teko kapstytis, lyg šuneliui įmestam į vandenį, ir kaip pavyko išplaukti. Noriu papasakoti apie tai. Ir ne gėda pasakyti, kad turint du universitetinius diplomus pradėjau vėl nuo nulio.
Visada žiūriu į žmones su meile ir visus savo knygos herojus myliu bei gerbiu. Kai kurios istorijos ne mano patirtos, o papasakotos ar kažkur išgirstos. Aš nesu Žiulis Vernas, kad galėčiau parašyti, neišėjus iš namų. Aš turiu pati patirti, pačiupinėti, pamatyti, kad galėčiau aprašyti. Gal tai padsirodys mano biografija, bet taip nėra. Iš tikrųjų taip nėra. Tai - mano sutiktų žmonių istorijos, kurias aš vis dar kaupiu - Londone, Norvegijoj, NZ..JAV....Šiuo metu, kaip bebūtų gaila, beveik kiekvienoje Lietuvos šeimoje yra emigrantų. Jei ne Amerikoje, tai kitoje šalyje. Noriu pasakyti: „Neskubėkite griebti lagaminų ir lėkti. Niekur pinigai ant medžių neauga. Labai svarbu žinoti kalbą, šalies kultūrą, socialinę ir kitas sistemas.“ Emigranto dalia nėra lengva, bet niekas juk neištrėmė, taigi – atvažiavus patiri didelį stresą, namų ilgesį ir kaltę, kad palikai artimuosius. Dauguma patyrė tokių dalykų, kad dabar jiems jau niekas nebėra baisu, ir jie moka pastovėti už save ir savo teises, jie įveikė savo baimes – tuos mažus žvėrelius, tūnančius mumyse. Reikia pastebėti, kad emigracijoje labai keičiasi mąstysena, įgyjama specifinė patirtis. Suprantama, kad emigracija neegzistuotų, jei gera būtų namuose. Bet mes nieko negalime pakeisti. O gal galime? Gal galime, grįžę su pasikeitusia mąstysena, su įgytu potencialu kažką tikrai pakeisti į geresnę pusę? Ir ko gero tai atsakymas...didelių mano išvedžiojimų...gerai aš po didžiulio žygio...kur supratau, kad svarbiausia ŽMOGUS....ir žiūrėti į jį su meile, rusas...anglas...lietuvis...kinas ar kas jis bebūtų....išmokti mylėti - ir suprasti kad ne tik mes lietuviai patys nuostabiausi pasaulyje....ką moka jau vaikai čia....buvo nuostabu matyti, kad mūsų žygyje vaikai padeda - tiems likimo nuskriaustiems su negalia....tiesiog rūpinasi. o jie kopia i pačius aukščiausius kalnus, kaip ir visi kiti, tik laikydami draugo ranka...ir girdėdami žodžius "YOU CAN DO IT"....kas mane skatina taip pat "I can do it". Šiandien priėmėme mokinuką iš Tailando...12 metų mokinukas gyvens su mumis du mėnesius...kokia MILŽINIŠKA patirtis Benui. tam vaikui atskriduiam toli nuo namų..kultūra...siaurėjantis pasaulis...tėvų pasitikėjimas vaikais ir kita šalimi....Tai tiek iš tos kitos pasaulio pusės...myliu JUS...myliu Lietuvą ir kitaip nebus, bet tos mano nėriniuotos pamokos vistiek nuostabios...ir netgi tas ilgesys....aš jau įsivaizduoju kaip apkabinsiu VAIKĄ....MAMĄ..TĖTĮ juk aš vis dar vaikas, nes ačiū dievui juo galiu būti, kol mano tėvai GYVI.....SESĘ...ir kitus...
Globalūs pokyčiai pasaulyje lėmė ribų ir atstumų nykimą, o toks gausus žmonių, kapitalo, technologijų, „knowhow“, mados, gyvenimo būdų, žiniasklaidos, ideologijų judėjimas padarė poveikį kiekvienai kultūrai. Šiandienos situacija lemia dažną žmogaus judėjimą, pažinimą su kitomis kultūromis ar žmonėmis. Todėl tarpkultūrinė kompetencija, kaip vertybė, stiprėja atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau žmonių įgyja ją patirtiniu būdu: keliaudami, dirbdami, gyvendami svetur.
Stebiu Beno mokslą ir viduje džiaugiuos.... jūs neįsivaizduojate, kaip mokiniai mielai tai daro ir tikrai dar daugiau parodo, ką jie išmoko per tą pusmetį, negu rašydami tą egzaminą įtemptai ir būtinai turėdami atsiminti būtent TAI, nemoku net paaiškinti. Mokinio motyvacija išauga nežinau, net kiek kartų, negu rašant tą patį testą, ar mintinai kalant tą 600 psl. knygą teorijos, kuri tau nieko neduoda ir, kurią vis tiek po paros pamiršti.
Kai išvažiavau, labai bijojau, nes važiavau viena. Buvo labai didelis iššūkis....bet užtat dabar nebijau rizikuoti, sprendimų priimti.
Beno studijos čia jam leidžia tobulėti ...pažinti kitą kultūrą, kurį beje nėra bloga...kartu leidžia suvokti, kad kelionės, kitų kultūrų pažinimas, akademinė patirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, o sukaupta patirtis milžiniška.
Emigrantas - žodis, į save sudedantis daugybę prieštaringų prasmių bei slepiantis skirtingas gyvenimo istorijas.
Ir nesąmonė, kad važiuoji tik pinigų. Griežtai nesutinku. Pinigus įmanoma uždirbti ir Lietuvoje.
Laikas mums, lietuviams, išmokti būti ne tik konservatorių tauta - kritikuoti, smerkti ...laikas atsiverti ir išlipti iš konservatorių kiauto, pagaliau ne rėkti emigrantai...o išmokti priimti ir mylėti emigrantus. Myliu Lietuvą ir Lietuva mano namai, bet tapau atvira visoms pasaulio šalims ir mokausi iš jų.
Myliu Lietuvą...myliu lietuvišką kalbą....Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. Ir netgi Ebay gali nusipirkti lietuviškų knygų, ką ir darau su didžiuliu malonumu, nes tiesiog be jų negaliu. Ačiū už knygas, kurias gavau siuntiniais iš Jūsų...žinau koks brangus tai malonumas...
Ebay nusipirkau knygą „Nauji vardai“ – debiutinis Aušros Matulevičiūtės novelių romanas „Ilgesio kojos“. Tai knyga apie emigrantus, jų ilgesį. Nuostabi knyga, autorė emigravo taip pat....
O dabar ipusejau su savo knygele, kuria galbūt PDF formatu bus įdomu paskaityti ir jums...gal kada nors tai bus balta mano nėriniuota knygelė popieriuje...
Į NZ išvykau ne knygos rašyti, bet taip jau gavosi....Ir man skaudu, kai jaučiu kažkokį susipriešinimą tarp emigrantų ir gyvenančių Lietuvoje, kai skaitau spaudoje, kad vieni yra – patriotai, kiti – išdavikai. Juk ne blogiausi, ne „dundukai“ išvažiavo... Pati patyrusi emigrantės dalią, noriu papasakoti, kaip jaučiasi mokytoja, dirbdama valytoja, kaip jaučiasi gydytoja, dirbdama slauge, kaip jaučiasi diplomuotas specialistas, pasirinkęs savo specialybę pagal pomėgius, tepdamas sumuštinius, kaip jaučiasi visi tie žmonės, taip sakant, nulipę keliais laipteliais žemyn. Grįžę namo mes vengiame pasakoti, ką mes jaučiame, ką patyrėme, kaip teko kapstytis, lyg šuneliui įmestam į vandenį, ir kaip pavyko išplaukti. Noriu papasakoti apie tai. Ir ne gėda pasakyti, kad turint du universitetinius diplomus pradėjau vėl nuo nulio.
Visada žiūriu į žmones su meile ir visus savo knygos herojus myliu bei gerbiu. Kai kurios istorijos ne mano patirtos, o papasakotos ar kažkur išgirstos. Aš nesu Žiulis Vernas, kad galėčiau parašyti, neišėjus iš namų. Aš turiu pati patirti, pačiupinėti, pamatyti, kad galėčiau aprašyti. Gal tai padsirodys mano biografija, bet taip nėra. Iš tikrųjų taip nėra. Tai - mano sutiktų žmonių istorijos, kurias aš vis dar kaupiu - Londone, Norvegijoj, NZ..JAV....Šiuo metu, kaip bebūtų gaila, beveik kiekvienoje Lietuvos šeimoje yra emigrantų. Jei ne Amerikoje, tai kitoje šalyje. Noriu pasakyti: „Neskubėkite griebti lagaminų ir lėkti. Niekur pinigai ant medžių neauga. Labai svarbu žinoti kalbą, šalies kultūrą, socialinę ir kitas sistemas.“ Emigranto dalia nėra lengva, bet niekas juk neištrėmė, taigi – atvažiavus patiri didelį stresą, namų ilgesį ir kaltę, kad palikai artimuosius. Dauguma patyrė tokių dalykų, kad dabar jiems jau niekas nebėra baisu, ir jie moka pastovėti už save ir savo teises, jie įveikė savo baimes – tuos mažus žvėrelius, tūnančius mumyse. Reikia pastebėti, kad emigracijoje labai keičiasi mąstysena, įgyjama specifinė patirtis. Suprantama, kad emigracija neegzistuotų, jei gera būtų namuose. Bet mes nieko negalime pakeisti. O gal galime? Gal galime, grįžę su pasikeitusia mąstysena, su įgytu potencialu kažką tikrai pakeisti į geresnę pusę? Ir ko gero tai atsakymas...didelių mano išvedžiojimų...gerai aš po didžiulio žygio...kur supratau, kad svarbiausia ŽMOGUS....ir žiūrėti į jį su meile, rusas...anglas...lietuvis...ki
Ruduo
Keistas metų laikas yra ruduo.
Gal ne tiek keistas, kiek keistai į jį žiūrime, ne tik paprasti mirtingieji, bet ir poetai, rašytojai, kompozitoriai su visais dailininkais, skulptoriais ir šiaip matyt liaudies meistrais.
Ir tai tik dėl vieno paprasto dalyko.
Lyg tai žmogus privalėtų susiprasti ir rudenį skirtis su šiuo pasauliu.
Rudenį mes numarinam gamtą, nors iš esmės juk nieko nenumariname, o pati gamta, būdama iš savęs protinga ir racionali, užmiega žiemos miegu, o mes čia visi pasiliekantys su varnomis ir žvirbliais.
Man ruduo, yra žymiai gražesnis už vasarą, netgi jo spalvos tokios labiau tropinės negu pavasario. Pažvelkite į ryškiu purpuru pasipuošusį klevą..juk nuostabu.... Tai gali palyginti nebent su pavasarį pražydusiomis ievomis, kurios atrodo tarsi nuotakos, baltomis suknelėmis, minioje tamsių, belapių medžių.
Pagaliau tik rudenį sugebi įvertinti saulės šiltą ranką ir pietų vėjo švelnumą.
Tik rudenį gali jaustis pilnatvės apgaubtas, kai aplink matai tokį sodrų ir solidų gyvybės derlių, užburiantį savo įvairove ir išmone.
Tik pavasarį gali sakyti, kad viskas laikina, netikra, o rudenį pagauna keistas amžinybės dvelksmas ir suvokimas mus laukiančio išganymo.
Ir tą pilnumą gali ne tik įsivaizduoti, bet ir ranka paliesti.
Ruduo, tai gyvybės triumfo metas, tai smagaus tingumo metas su vakarienės ir poilsio nuojauta, su jaukia laužo liepsnele...kvepiančiais pyragais....bet ne mirties ir nebūties įsigalėjimu.
Gal aš klystu, bet pažvelgiu per langą ir regėdama lietų (man patinka lietus) visai negalvoju apie verkiančią vasaros gamtą, bet galvoju apie viską atperkantį ir nuplaunantį užmarštin vandenį į kurį norisi pasinerti ir leistis nešamam erdvėje ir laike, per margaraštį rudenišką peizažą....
Pas jus pavasaris....o čia ruduo...beje labai panašus į lietuvišką....kaip sakoma, visur žolė atrodo žolesnė, kol neesi ten...
Gal ne tiek keistas, kiek keistai į jį žiūrime, ne tik paprasti mirtingieji, bet ir poetai, rašytojai, kompozitoriai su visais dailininkais, skulptoriais ir šiaip matyt liaudies meistrais.
Ir tai tik dėl vieno paprasto dalyko.
Lyg tai žmogus privalėtų susiprasti ir rudenį skirtis su šiuo pasauliu.
Rudenį mes numarinam gamtą, nors iš esmės juk nieko nenumariname, o pati gamta, būdama iš savęs protinga ir racionali, užmiega žiemos miegu, o mes čia visi pasiliekantys su varnomis ir žvirbliais.
Man ruduo, yra žymiai gražesnis už vasarą, netgi jo spalvos tokios labiau tropinės negu pavasario. Pažvelkite į ryškiu purpuru pasipuošusį klevą..juk nuostabu.... Tai gali palyginti nebent su pavasarį pražydusiomis ievomis, kurios atrodo tarsi nuotakos, baltomis suknelėmis, minioje tamsių, belapių medžių.
Pagaliau tik rudenį sugebi įvertinti saulės šiltą ranką ir pietų vėjo švelnumą.
Tik rudenį gali jaustis pilnatvės apgaubtas, kai aplink matai tokį sodrų ir solidų gyvybės derlių, užburiantį savo įvairove ir išmone.
Tik pavasarį gali sakyti, kad viskas laikina, netikra, o rudenį pagauna keistas amžinybės dvelksmas ir suvokimas mus laukiančio išganymo.
Ir tą pilnumą gali ne tik įsivaizduoti, bet ir ranka paliesti.
Ruduo, tai gyvybės triumfo metas, tai smagaus tingumo metas su vakarienės ir poilsio nuojauta, su jaukia laužo liepsnele...kvepiančiais pyragais....bet ne mirties ir nebūties įsigalėjimu.
Gal aš klystu, bet pažvelgiu per langą ir regėdama lietų (man patinka lietus) visai negalvoju apie verkiančią vasaros gamtą, bet galvoju apie viską atperkantį ir nuplaunantį užmarštin vandenį į kurį norisi pasinerti ir leistis nešamam erdvėje ir laike, per margaraštį rudenišką peizažą....
Pas jus pavasaris....o čia ruduo...beje labai panašus į lietuvišką....kaip sakoma, visur žolė atrodo žolesnė, kol neesi ten...
Mes Mamos... Mes Draugės... Mes seserys....
Mes Mamos...
Mes Draugės...
Mes seserys....
Mylimos...mylinčios
Žmonos....sužadėtinės
Tetos....pusseserės...krikšto mamos....
Močiutės....
MOTERYS...
Švelnios ir mylinčios...
Ir šiandien mūsų diena...MOTERŲ....
Tegul būs ramu, saugu ir gera kasdien...mano mielos - mama, sese, draugės
Mes Draugės...
Mes seserys....
Mylimos...mylinčios
Žmonos....sužadėtinės
Tetos....pusseserės...krikšto mamos....
Močiutės....
MOTERYS...
Švelnios ir mylinčios...
Ir šiandien mūsų diena...MOTERŲ....
Tegul būs ramu, saugu ir gera kasdien...mano mielos - mama, sese, draugės
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)