Ruduo

Keistas metų laikas yra ruduo. 
Gal ne tiek keistas, kiek keistai į jį žiūrime, ne tik paprasti mirtingieji, bet ir poetai, rašytojai, kompozitoriai su visais dailininkais, skulptoriais ir šiaip matyt liaudies meistrais. 
Ir tai tik dėl vieno paprasto dalyko. 
Lyg tai žmogus privalėtų susiprasti ir rudenį skirtis su šiuo pasauliu. 
Rudenį mes numarinam gamtą, nors iš esmės juk nieko nenumariname, o pati gamta, būdama iš savęs protinga ir racionali, užmiega žiemos miegu, o mes čia visi pasiliekantys su varnomis ir žvirbliais.
Man ruduo, yra žymiai gražesnis už vasarą, netgi jo spalvos tokios labiau tropinės negu pavasario. Pažvelkite į ryškiu purpuru pasipuošusį klevą..juk nuostabu.... Tai gali palyginti nebent su pavasarį pražydusiomis ievomis, kurios atrodo tarsi nuotakos, baltomis suknelėmis, minioje tamsių, belapių medžių.
Pagaliau tik rudenį sugebi įvertinti saulės šiltą ranką ir pietų vėjo švelnumą.
Tik rudenį gali jaustis pilnatvės apgaubtas, kai aplink matai tokį sodrų ir solidų gyvybės derlių, užburiantį savo įvairove ir išmone.
Tik pavasarį gali sakyti, kad viskas laikina, netikra, o rudenį pagauna keistas amžinybės dvelksmas ir suvokimas mus laukiančio išganymo.
Ir tą pilnumą gali ne tik įsivaizduoti, bet ir ranka paliesti.
Ruduo, tai gyvybės triumfo metas, tai smagaus tingumo metas su vakarienės ir poilsio nuojauta, su jaukia laužo liepsnele...kvepiančiais pyragais....bet ne mirties ir nebūties įsigalėjimu.
Gal aš klystu, bet pažvelgiu per langą ir regėdama lietų (man patinka lietus) visai negalvoju apie verkiančią vasaros gamtą, bet galvoju apie viską atperkantį ir nuplaunantį užmarštin vandenį į kurį norisi pasinerti ir leistis nešamam erdvėje ir laike, per margaraštį rudenišką peizažą....
Pas jus pavasaris....o čia ruduo...beje labai panašus į lietuvišką....kaip sakoma, visur žolė atrodo žolesnė, kol neesi ten...