…Kartais kai pavargsti nuo visų nesėkmių, kurios atrodys persekioja, eina viena paskui kitą tavame gyvenime, kai nebelieka jėgų nuolat, kas dieną, kas minutę kovoti ir nepasiduoti, kai pradedi galvoti, kad tai niekada nesibaigs ir atrodo, kad gyvenimas – kova su vėjo malūnais… kai apsidairius aplink matai tik pilką ir juodą spalvas ir nebepajėgi nusišypsoti, vien dėl to, kad reikia…kai visos ašaros jau išverktos tada norisi atsisėsti ir nepasiduoti…ir kai žinai ir matai, kaip sunku mamoms, kurių vaikai serga nepagydoma liga, supranti, kad dieve, tu neturi jokių problemų ir jos yra tokios mažos...kad tiesiog gėda dėl jų ašaroti....
Sako, kad viskam ateina pabaiga. Skausmui – taip pat. ....Stiprybės joms....