Vaikystė. Pats gražiausias ir, neabejotinai, pats TIKRIAUSIAS gyvenimo laikas. Laikas, kai tikrai gyvenome – kasdien ir mokėjome džiaugtis paprastais dalykais. Nežinojome žodžių „gyvenimo prasmė“ ir nesprendėme sudėtingų būties klausimų. Ir ne todėl, kad buvome maži, kvaili ir nieko nesupratome. Vaikai supranta labai daug. Jų mąstymas yra paprastas ir supratimas paprastas, bet toks teisingas ir tikras, kokio mes, suaugę, nesuprantame. Aš mokausi iš savo vaikų....Kartais nesugebu atsakyti savo vaikams užduotų klausimų, nes atrodo, kad net nežinau ....Vaikystėje mes tiesiog gyvenome, savo paprastą gyvenimą, tokį, kokio dabar, būdami protingi, turėdami ne vieną diplomą, ieškome. Ieškome ir mokomės. Vaikų niekas nemokė – eikite ir džiaukitės pirmuoju sniegu. Vaikystėje turėjome tikrus draugus, pykti mokėjome, bet trumpai, ir taip greit vėl susitaikydavome. Dienos prabėgdavo taip greit – bėgiojome, važinėjome dviračiu, šokinėjome per virvutę, žaidėme kamuoliu, mergaitės – žaisdavome namus, berniukai – karą. Mokėjome svajoti ir apie tai kalbėtis, kad būsime kosmonautai, balerinos, ledų pardavėjai. Dabar einame į sporto salę. Vasarą` bėgame ant bėgimo takelio. Dažnai tai darome todėl, kad reikia. Reikia turėti gražų kūną, numesti tuos keletą kilogramų. Mus suaugusius moko, kaip turime teisingai valgyti – kiek kartų per dieną, ko, kiek. O ar atsimenate, kai buvome vaikai, mes valgydavome tada, kada pasijausdavome alkani, ir kiek kovodavo mūsų mamos, kad įbruktų mums maistą, tada, kai nenorėjome valgyti.....
Kaipgi taip mes, suaugę, paprastus dalykus pavertėme sudėtingais? Kodėl iš mūsų gyvenimo dingo tokie paprasti dalykai kaip nuoširdumas, atvirumas, tikėjimas, užuojauta ir pagalba kitam, tiesos sakymas.....? Žmones, kurie dar tai turi, išsaugojo, dažnai pašaipiai pavadiname naiviais. O patys, išdidūs, savimi patenkinti, „išsikovoję „ vietą gyvenime,kartais tiesiog jaučiamės nelaimingi......
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą