Šiandien aš su duona....Ir tikrai žinau, kad mūsų duona vertinama geriau nei auksas...Senoliai ne veltui mus mokė gerbti ir mylėti duoną, jos nemėtyti, branginti kiekvieną trupinėlį. Juk ji taip sunkiai uždirbama. "Verkia duona tinginio valgoma" - ši patarlė visuomet lydėjo mus visus.Juk, kai pagalvoji, kiek reikia įdėti darbo, kol duona patenka ant stalo: apsėti laukus, užauginti. Žinoma, auginant turi tais rugiais pasirūpinti ir gamta - pagirdyti lietumi, pakaitinti šonelius saule, kol jie pavirs tikru auksu. Paskui nurinkti, iškulti, sumalti, o tik tada - tik man ją iškept. Senovėje kiekviename kepalėlyje įspausdavo kryžių, peržegnodavo, po apačia paklodavo klevo lapų....
Kvepia namai duonele....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą