Ar pavargote? Ar šypsojotės? Ar esate laimingi? Baltos Velykos, gražios Velykos...Norėtumėt žalsvų? Aš irgi, bet mes visada kažko norime
Mes nenukrentame ant žemės, kaip obuoliai, neatsirandame, kaip rasos lašai. Mus sukuria, išpuoselėja, užaugina ir išleidžia į gyvenimą mūsų tėvai...seneliai...O dabar jau mes kuriame, puoselėjame visa tai savo vaikams....Kartais būname laimingi, kartais pykstamės su vaikais...Bet tai irgi mūsų gyvenimo dalis, ir tikrai nežinau nieko geriau...
Ech, man patinka Velykos, man patinka pavasaris ir mano artimųjų šypsenos....
Ačiū draugams taip gausiai aplankiusiems...buvo jauku ir gera....
Vertinu tai, ką turiu šiandien. Gyvenimas nenuspėjamas, galvojame, kad gyvensime ilgai, ir kada nors laimingai, manome, kad nelaimės aplanko kitus, o mūsų kažkokiu būdu jos nepalies...Bet niekada nežinome, negalime žinoti, kuris bučinys ar atsisveikinimas iki rytojaus bus paskutinis, kokio priekaišto daugiau negalėsime išsakyti, koks pokalbis daugiau niekada nepasikartos, su kuo daugiau nei karto negalėsime nei susipykti nei išgerti puodelį kavos...Nežinome, kas mūsų laukia rytoj, todėl tikrai branginu kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę.....Rytojus mums gali būti visai kitoks, nei mes tikimės..
Salo kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo...
Skanios vakaro arbatos Jums...kvepiančios gerumu ir meile...
Buckis! Baltas...ne zalsvas, nes vis dar sninga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą