Deepcove kempingas

Nuostabu, nepakartojama....vaikai...mokytojai, tėveliai gaminantys pusryčius ir vakarienę....naktys, kai kalbi kalbi ir vis yra apie ką....Keturios naktys prabėgo kaip viena!!!!!
Išgyvenome be mobiliųjų, interneto ir tai buvo tikrai įmanoma.
Man, ne sportiškam žmogui  buvo nelengva, bet iššūkis įveiktas, ir netgi norėčiau tai pakartoti 
Vaikai turi nepaprastą galimybę - mokytis gamtoje, išgyventi, padėti vienas kitam....palaikyti, tapti artimesniais...
Vis dar stebiuosi - kaip mokykla imasi tokios atsakomybės....saloje, kur mašina neatvažiuosi....kur helikopteris atskristų po 3-4 valandų...kur lipome į kalnus po 6 valandas akmenimis ir ne.....kur aš blondinė nuo tų kalnų leidausi ant mano sėdynės, nes kojos nebelaikė...ir taip buvo lengviau 
Esmė - visi sveiki ir gyvi grįžome namo, atlaikę iššūkius, tapę artimesni ir draugiškesni 
Gamta buvo nuostabi...saulėta vėjuota lietinga....ir čia reikėjo tik skirtingų rūbų, nebuvo blogo oro....ir netgi kopiant į kalnus per siaubingai stiprų lietų - buvo malonu....slydome, kritome, bet visi buvo draugai ir laikė vienas kito ranką, skatino ...

Laškai

Šiandien vietoj pusryčių keliavau į paštą. Paštas – labai įdomi, keista ir mano mylima vieta. Slapta galvodavau, kaip norėčiau dirbti ten, kur keliauja laiškai, siuntiniai, meilė, jausmai, ilgesys, laukimas, emocijos, geros nuotaikos linkėjimai, kur visi didžiausi jausmai sudėti į mažas dėželes, mamų rankomis nuglostyti siuntinukai sūnui ar dukrai, mylimųjų rašyti laiškai – nesulaukiu, kada grįši, draugių nupirkta suknelė arba įdomus žurnalas
.....dovanos, kurias pakuoji su tokia meile, rašai, o užklijavusi voką dar kampelyje nupieši pasiilgau, nes nori parodyti, kaip stipriai, kaip labai myli!....
Įmesdama į pašto dėžutę linkėjimus, įsivaizduoju, kaip jie keliauja, kiek rankų juos liečia, kiek žmonių netyčia juos perskaito, kiek prisiminų sukelia paštininkei, kuri pamato meilės atviruką ir prisimena savo jaunystės laikus, kuomet virpėjo kiekvieną kartą, gavusi laišką....
Visada į keliones pasiimu knygelę su draugų adresais, kad atsisėdusi parke ar panardinusi kojas į jūrą rašyčiau jiems apie tai, kas mane džiugina, ką atrandu, kaip pasiilgstu tų, kurie nėra šalia manęs, kad pasakočiau, kaip matyta daili mergina priminė mano geriausią draugę.... kai lyjantis lietus sukelia šypseną... Ir įmesdama į pašto dėžutę linkėjimus, džiaugiuosi, nes man tai mieliau nei viberis....gmailas...ar visi kiti...-ailai....taip aš jaučiu, kad rūpiu, kad gera..kad žmonės gaunantys mano laiškelius nusišypso taip pat.......Sentimentalu? Taip..man labai, nes tokia aš jau esu....smulkūs maži dalykai man vis dar teikia neapsakomą džiaugsmą - tikrą ir nuoširdų...
Ir labai myliu savo pašto dėžutę, juk mano draugai, mano mylimi tiek daug rašo ir mane džiugina. Jau nesuskaičiuoju...
Noriu rašyti laiškus tokius, kuriuos būtų galima sudėti į knygą. Sudėt laiškus į savo gyvenimo knygą...juk gyvenimas vis eina ir eina,,,kaip tie laškai vis keliauja ir keliauja....

Sveikos bandeles

Senelio laiškas anūkui....

Senelio laiškas anūkui....negaliu nepasidalinti...jautru, gražu...švelnu...atspausdinau ir padėjau prie daugybės kitų laiškų....gautų iš Jūsų visų.....net popierius kvepia...gera juos gauti ir atrašyti....tai neįkainojama dovana..ačiū 
"Nelengva Tau su mumis vyresniais:mama, tėčiu, broliu, o ypač su senukais: močiute Ramute, o ypačiausiai su senu niurgzliu, norinčiu visus, visus (pagal save) sudėlioti į stalčiukus.
Benai, bet pamėgink pažiūrėti ir mano akimis. Kad Tave myliu ir noriu, kad Tu gyventum taip, kad kiekviena akimirka galėtum džiaugtis. Juk vaikystė prabėgo ir paauglystė (pavasaris) su Tavimi.. Pamėgink suprasti , ne tik mano pamokslus, pamokymus, ar močiutės bambėjimą, o ir tai, kad tu esi mūsų medžio viena iš šakų, ir po to kai mūsų nebeliks, Tu auginsi savo medį ir savo šakas ir nė vienas savo medžio šakos - nepagalvojęs nenukirs!. Sudėtinga, bet Tu pajėgus suprasti.
Tu pats žinai, kad esi truputį kitoks, nei vidutinis standartas, o tai jau neįprasta. Žinoma jeigu norisi būti statistiniu vidurkiu - kagi!
Tu ten prižiūri gyvunėlius, matai kitokią gamtą, sapnuoji ar prisimeni savo Lietuvą ir tikriausiai supranti kokia nedidelė ta žemelė!
Labiausiai noriu Tau palinkėti: kuo plačiau atverti savo širdį, sielos gelmes, savo gerumą, savo norą kitiems daryti gerą, savo užslėpto talento klodus pateikti ir parodyti mums.
Atrodo taip paprasta būti savimi, gyventi šiandiena, jausti savo artimus, suprasti juos ir viskas bus gerai.
Bet nėra taip paprasta. Iki šiol niekas nenugalėjo savo prigimties. Meilė ir neapykanta, tiesa ir melas, šviesa ir tamsa, grožis ir bjaurastis šalia. Tik viena žinau vis dėl to nugali GĖRIS. Ko ir linkiu Tau Gimtadienio proga."

Senelis

13 - asis

Su 13 -uoju

Sveikinu atvykus į paauglystę 
Būti 13 smagu. bet manau kartu ir sudėtinga tuo pačiu metu.
Sūnau, tampi labiau atsakingas,........ bet neskubėk užaugti ir tapti suaugusiu, mėgaukis šiuo laikotarpiu kaip tik gali. Bet mėgaukis atsakingai, kokiu Tave ir laikau nes tik suaugęs galėsi suprasti ką turiu galvoje. ...tęsk mokslus, ką darei iki šiol puikiai ir tikrai būsi savo gyvenimo laimėtoju. (visada turi šaunaus brolio petį ;)). Siaubingai daug dalykų atsitiko Tavo gyvenime - kur buvai jautrus ir kartu stiprus, ryžtingas ir nuostabus vaikas. Didžiuojuosi Tavimi, myliu šiandien ir visada.
Facebook....daug Tavo draugų galvos ir ką gi rašo ta mama, taigi:
Say No to drugs, say Yes to cute hugs.
Say No to alcohol.
Say Yes to having lots of real friends.
Say No to lies, say Yes to family ties.
I don’t want to tell you how to grow up because so far you have been an amazing child. All I want to say is – Be honest, Be an achiever.
Until now, I used to call you cute. From now on, I will have to call you handsome. Best wishes for your 13th birthday son!!!!!!! 

Mėlynių keksiukai

Mėlynių keksiukai ...arba muffins.....Labai paprastai gaminami, beje, nustebinę savo gardžiu skoniu, Rekomenduoju - labai paprasta ir skanu....

Emigrantas

Senokai berašiau..labas!!!!!! pasiilgau JŪSŲ...keturios dienos be interneto ir ryšio su pasauliu, bet verta pamėginti...apmąstymai....taigi brūkštelsiu Jums leidus...Kempingas buvo nepakartojamas, bet apie jį vėliau,be galo daug įspūdžių ir tai man buvo IŠŠŪKIS, kurį pasigirsiu aš įveikiau...nes pamiršiu ką noriu pasakyti dabar...
Globalūs pokyčiai pasaulyje lėmė ribų ir atstumų nykimą, o toks gausus žmonių, kapitalo, technologijų, „know­how“, mados, gyvenimo būdų, žiniasklaidos, ide­ologijų judėjimas padarė poveikį kiekvienai kultūrai. Šiandienos situacija lemia dažną žmo­gaus judėjimą, pažinimą su kitomis kultūromis ar žmo­nėmis. Todėl tarpkultūrinė kompetencija, kaip vertybė, stiprėja atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau žmonių įgyja ją patirtiniu būdu: keliaudami, dirbdami, gyvendami svetur.
Stebiu Beno mokslą ir viduje džiaugiuos.... jūs neįsivaizduojate, kaip mokiniai mielai tai daro ir tikrai dar daugiau parodo, ką jie išmoko per tą pusmetį, negu rašydami tą egzaminą įtemptai ir būtinai turėdami atsiminti būtent TAI, nemoku net paaiškinti. Mokinio motyvacija išauga nežinau, net kiek kartų, negu rašant tą patį testą, ar mintinai kalant tą 600 psl. knygą teorijos, kuri tau nieko neduoda ir, kurią vis tiek po paros pamiršti.
Kai išvažiavau, labai bijojau, nes važiavau viena. Buvo labai didelis iššūkis....bet užtat dabar nebijau rizikuoti, sprendimų priimti.
Beno studijos čia jam leidžia tobulėti ...pažinti kitą kultūrą, kurį beje nėra bloga...kartu leidžia suvokti, kad kelionės, kitų kultūrų pažinimas, aka­deminė patirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, o sukaupta patirtis milžiniška.
Emigrantas - žodis, į save sudedantis daugybę prieštaringų prasmių bei slepiantis skirtingas gyvenimo istorijas.
Ir nesąmonė, kad važiuoji tik pinigų. Griežtai nesutinku. Pinigus įmanoma uždirbti ir Lietuvoje.
Laikas mums, lietuviams, išmokti būti ne tik konservatorių tauta - kritikuoti, smerkti ...laikas atsiverti ir išlipti iš konservatorių kiauto, pagaliau ne rėkti emigrantai...o išmokti priimti ir mylėti emigrantus. Myliu Lietuvą ir Lietuva mano namai, bet tapau atvira visoms pasaulio šalims ir mokausi iš jų.
Myliu Lietuvą...myliu lietuvišką kalbą....Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. Ir netgi Ebay gali nusipirkti lietuviškų knygų, ką ir darau su didžiuliu malonumu, nes tiesiog be jų negaliu. Ačiū už knygas, kurias gavau siuntiniais iš Jūsų...žinau koks brangus tai malonumas...
Ebay nusipirkau knygą „Nauji vardai“ – debiutinis Aušros Matulevičiūtės novelių romanas „Ilgesio kojos“. Tai knyga apie emigrantus, jų ilgesį. Nuostabi knyga, autorė emigravo taip pat....
O dabar ipusejau su savo knygele, kuria galbūt PDF formatu bus įdomu paskaityti ir jums...gal kada nors tai bus balta mano nėriniuota knygelė popieriuje...
Į NZ išvykau ne knygos rašyti, bet taip jau gavosi....Ir man skaudu, kai jaučiu kažkokį susipriešinimą tarp emigrantų ir gyvenančių Lietuvoje, kai skaitau spaudoje, kad vieni yra – patriotai, kiti – išdavikai. Juk ne blogiausi, ne „dundukai“ išvažiavo... Pati patyrusi emigrantės dalią, noriu papasakoti, kaip jaučiasi mokytoja, dirbdama valytoja, kaip jaučiasi gydytoja, dirbdama slauge, kaip jaučiasi diplomuotas specialistas, pasirinkęs savo specialybę pagal pomėgius, tepdamas sumuštinius, kaip jaučiasi visi tie žmonės, taip sakant, nulipę keliais laipteliais žemyn. Grįžę namo mes vengiame pasakoti, ką mes jaučiame, ką patyrėme, kaip teko kapstytis, lyg šuneliui įmestam į vandenį, ir kaip pavyko išplaukti. Noriu papasakoti apie tai. Ir ne gėda pasakyti, kad turint du universitetinius diplomus pradėjau vėl nuo nulio. 
Visada žiūriu į žmones su meile ir visus savo knygos herojus myliu bei gerbiu. Kai kurios istorijos ne mano patirtos, o papasakotos ar kažkur išgirstos. Aš nesu Žiulis Vernas, kad galėčiau parašyti, neišėjus iš namų. Aš turiu pati patirti, pačiupinėti, pamatyti, kad galėčiau aprašyti. Gal tai padsirodys mano biografija, bet taip nėra. Iš tikrųjų taip nėra. Tai - mano sutiktų žmonių istorijos, kurias aš vis dar kaupiu - Londone, Norvegijoj, NZ..JAV....Šiuo metu, kaip bebūtų gaila, beveik kiekvienoje Lietuvos šeimoje yra emigrantų. Jei ne Amerikoje, tai kitoje šalyje. Noriu pasakyti: „Neskubėkite griebti lagaminų ir lėkti. Niekur pinigai ant medžių neauga. Labai svarbu žinoti kalbą, šalies kultūrą, socialinę ir kitas sistemas.“ Emigranto dalia nėra lengva, bet niekas juk neištrėmė, taigi  – atvažiavus patiri didelį stresą, namų ilgesį ir kaltę, kad palikai artimuosius. Dauguma patyrė tokių dalykų, kad dabar jiems jau niekas nebėra baisu, ir jie moka pastovėti už save ir savo teises, jie įveikė savo baimes – tuos mažus žvėrelius, tūnančius mumyse. Reikia pastebėti, kad emigracijoje labai keičiasi mąstysena, įgyjama specifinė patirtis. Suprantama, kad emigracija neegzistuotų, jei gera būtų namuose. Bet mes nieko negalime pakeisti. O gal galime? Gal galime, grįžę su pasikeitusia mąstysena, su įgytu potencialu kažką tikrai pakeisti į geresnę pusę? Ir ko gero tai atsakymas...didelių mano išvedžiojimų...gerai aš po didžiulio žygio...kur supratau, kad svarbiausia ŽMOGUS....ir žiūrėti į jį su meile, rusas...anglas...lietuvis...kinas ar kas jis bebūtų....išmokti mylėti - ir suprasti kad ne tik mes lietuviai patys nuostabiausi pasaulyje....ką moka jau vaikai čia....buvo nuostabu matyti, kad mūsų žygyje vaikai padeda - tiems likimo nuskriaustiems su negalia....tiesiog rūpinasi. o jie kopia i pačius aukščiausius kalnus, kaip ir visi kiti, tik laikydami draugo ranka...ir girdėdami žodžius "YOU CAN DO IT"....kas mane skatina taip pat "I can do it". Šiandien priėmėme mokinuką iš Tailando...12 metų mokinukas gyvens su mumis du mėnesius...kokia MILŽINIŠKA patirtis Benui. tam vaikui atskriduiam toli nuo namų..kultūra...siaurėjantis pasaulis...tėvų pasitikėjimas vaikais ir kita šalimi....Tai tiek iš tos kitos pasaulio pusės...myliu JUS...myliu Lietuvą ir kitaip nebus, bet tos mano nėriniuotos pamokos vistiek nuostabios...ir netgi tas ilgesys....aš jau įsivaizduoju kaip apkabinsiu VAIKĄ....MAMĄ..TĖTĮ juk aš vis dar vaikas, nes ačiū dievui juo galiu būti, kol mano tėvai GYVI.....SESĘ...ir kitus...

Ruduo

Keistas metų laikas yra ruduo. 
Gal ne tiek keistas, kiek keistai į jį žiūrime, ne tik paprasti mirtingieji, bet ir poetai, rašytojai, kompozitoriai su visais dailininkais, skulptoriais ir šiaip matyt liaudies meistrais. 
Ir tai tik dėl vieno paprasto dalyko. 
Lyg tai žmogus privalėtų susiprasti ir rudenį skirtis su šiuo pasauliu. 
Rudenį mes numarinam gamtą, nors iš esmės juk nieko nenumariname, o pati gamta, būdama iš savęs protinga ir racionali, užmiega žiemos miegu, o mes čia visi pasiliekantys su varnomis ir žvirbliais.
Man ruduo, yra žymiai gražesnis už vasarą, netgi jo spalvos tokios labiau tropinės negu pavasario. Pažvelkite į ryškiu purpuru pasipuošusį klevą..juk nuostabu.... Tai gali palyginti nebent su pavasarį pražydusiomis ievomis, kurios atrodo tarsi nuotakos, baltomis suknelėmis, minioje tamsių, belapių medžių.
Pagaliau tik rudenį sugebi įvertinti saulės šiltą ranką ir pietų vėjo švelnumą.
Tik rudenį gali jaustis pilnatvės apgaubtas, kai aplink matai tokį sodrų ir solidų gyvybės derlių, užburiantį savo įvairove ir išmone.
Tik pavasarį gali sakyti, kad viskas laikina, netikra, o rudenį pagauna keistas amžinybės dvelksmas ir suvokimas mus laukiančio išganymo.
Ir tą pilnumą gali ne tik įsivaizduoti, bet ir ranka paliesti.
Ruduo, tai gyvybės triumfo metas, tai smagaus tingumo metas su vakarienės ir poilsio nuojauta, su jaukia laužo liepsnele...kvepiančiais pyragais....bet ne mirties ir nebūties įsigalėjimu.
Gal aš klystu, bet pažvelgiu per langą ir regėdama lietų (man patinka lietus) visai negalvoju apie verkiančią vasaros gamtą, bet galvoju apie viską atperkantį ir nuplaunantį užmarštin vandenį į kurį norisi pasinerti ir leistis nešamam erdvėje ir laike, per margaraštį rudenišką peizažą....
Pas jus pavasaris....o čia ruduo...beje labai panašus į lietuvišką....kaip sakoma, visur žolė atrodo žolesnė, kol neesi ten...

Mes Mamos... Mes Draugės... Mes seserys....

Mes Mamos...
Mes Draugės...
Mes seserys....
Mylimos...mylinčios
Žmonos....sužadėtinės
Tetos....pusseserės...krikšto mamos....
Močiutės....
MOTERYS...
Švelnios ir mylinčios...
Ir šiandien mūsų diena...MOTERŲ....
Tegul būs ramu, saugu ir gera kasdien...mano mielos - mama, sese, draugės 

2013 - 2014

Ką tik paleidom su Benuku meilės artimam fejerverką - širdelę......Naujieji atžingsniavo......ir mes pirmieji pasaulyje pasitikom Naujuosius...būkime laimingi!
Draugai, dar kart...branginkim vieni kitus.....ne tik ŽODŽIAIS! tai turbūt pats didžiausias mano palinkėjimas Man ir JUMS....Naujieji atkeliavo...pas MUS...♥♥♥
Paulius Girininkas - ilgiuosi beprotiškai....
https://www.youtube.com/watch?v=yJYXItns2ik 

Švelniai pilkas

Elegantiškas..švelniai pilkos spalvos

Ramunė

Mieguista gėlė nedrąsiai rąžosi ankstyvo ryto glėby. Tai juk Ramunė – gražiausia pievos gėlė. Jos pieno  baltumo žiedlapiai švyti ryto vėsoj, o viduriuko geltonumas pralenkia saulės spindesį . Ramunei pavydi visos gėlės josios grakštumo ir dailumo. Prieš ją nuvysta net ryškiausios pienės, net melsviausios žibutės... 
 Rytui neįpusėjus aplink Ramunę jau būriuojas pulkai greitasparnių bičių, kurios net nepajėgia pavyti įsisiautėjusios gėlės, tik godžiai uodžia jos būtą kvapą. O ji įsijautus ritmingai linguoja genama vėjo ir iš paskutiniųjų bando nutvert jį bent už plaukelio. Net paukščiai panorėję iš arčiau pasigrožėti Ramune, nesugeba jos pagauti. Ji it vijurkas pralėkė pro strazdą, bandžiusį paliesti  glotnųjį stiebą. Ir taip visą dieną Ramunė stengės turėti tai kas buvo taip arti, bet kartu taip nepasiekiama. O atėjus vakarui, ji it dangui krentanti žvaigždė, panarino savo baltažiedę galvelę į žolę ir užmigo... Tik retkarčiais Ramunė sulinguodavo, sapnuodama švelnias vėjo glamones... 
Ir taip slinko ištisos dienos ir savaitės, o Ramunė šoko ir šoko savo šokį su vėju, kuris nė nemanė jei nusileisti. Ir visi puikiai aplink matė, kaip Ramunės žiedlapiai nubluko ir susitepė senatve, o iš josios viduriuko saulė tegalėjo pasijuokti. Jau ir bitėms ji tapo ne tokia geidžiama ir kvapni kokia kadaise buvo. Juk dabar pražydo daugybė jaunų gėlių, kurios savo miklumu lenkė Ramunę visa galvele. Bet ji vis lingavo ir lingavo tuo pačiu ritmu, net nepastebėdama kaip vėjas plėšo jos žiedlapius ir barsto po visą pievą. Nuskriejo į neužmatomus tolius baltos atplaišėlės, kurios kažkada buvo Ramunės grožis ir jaunystė. 
  Ir taip slinko ištisi mėnesiai ir metai, o daugybė ramunių net nepajusdavo, kad vėjas iš jų atima tai kas brangiausia kiekvienai gėlei... ir ne tik tik ne joms...