NORIU Į SAVO DIDELĘ TYLĄ
VĖJUOTĄ IR KVEPIANČIĄ.
NORIU GIMTI KIEKVIENĄ RYTĄ
TUŠČIA ŠIRDIM...
Šiandien nežinau kodėl prisimenu senelį...kai jis mane lepindavo - kvepiančiais ledais už 6 kapeikas, bet iš visos širdies...
Prisimenu ką kalbėdavom, taigi...
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai kprisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo ten kaip nebūta, o sodininkas liks visam gyvenimui..neeilinė asmenybė jis buvo savo gerumu...toks gyvas ir šiandien!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą