Kai visi nueina į savo nakties guolius ir užuolaidų durys tyliai užsidaro, aš atsiverčiu savo užrašus. Juose turėtų tilpti, visas mano dienos minčių debesis- gal jis bus žydras su blyškiais krašteliais, gal kartais juodas ir neramus, kaip niekingas, ištinęs balionas. Bet viską reikia tam žmogui matyti- dvi puses- dvi priešingybes ir lyginti jas tarpusavyje. Koks bus labanakt, toks ir labas rytas... Ką gi sutiksiu sapne galvoju- gal spindinčią šypseną, o gal niekingą žvilgsnį, kurio nenoriu. Galiu turėti norų - didelių, nežinomų, svajingų ir nedrąsių…. Bet jei vieną diena, jie dingtų –visi tie norai, pavirsčiau į nebūtį - nematomu veidu su neryškiu atvaizdu ir tuščiai pilkšva siela…Man norisi dabar, praskleisti tas duris, kad įsileisti išnirusių minčių - alsuojančių spengiančia tyla ir su vėsos, o kartais gąsdinančios nežinios kvapu. Padėk man uždaryti tylą….
Tyla nėra ženklas, nėra bendravimas. Tylėdamas nesuprasi ir nesusikalbėsi. Tyloje gali tik spėlioti kitų mintis ir kovoti su savosiomis. Tyla nėra menas ar mokslas, nėra ir jausmas. Tyla gali būti išsigelbėjimas nuo draugijos, aplinkinių ar aplinkos, bet ne nuo savęs. Tyla nėra spalva, valanda ir tikrai ne garsas. Suradęs tylą mintyse gali džiaugtis pasiekęs vidinę ramybę arba panikuoti, kad praradai sielą. Tyloje lieki vienas su savimi, bejėgis ar visagalis. Tik bėda tame, kad tyla nesako, kas yra kas....Taigi kalbėsiuos su savo knyga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą