Šiandien dalinuosi Tėčio parašyta ištrauka:
"Tiesą žmonės sako - nėra blogo oro, yra tik bloga nuotaika.Tad pirmyn į gyvenimo verpetus.Per balkono langą matosi dulksna, apačioje dar visiškai žalia veja, raktažolės, hiacintai nerimsta. Ir niekaip negaliu suprasti - kodėl gėlės, nepaisydamos taisyklių džiugina.
Žmonės - mėginkite džiaugtis smulkmenomis. Pastebėkite mažytes - jums gamtos pateiktas dovanėles. Jei negalite ar nepajėgiate apglėbti žmogaus - apkabinkite medelį ir įsiklausykite.Jei ne iš karto, tai vėliau išgirsite ar pajusite tą "kažką". Jausti, tikėti, suprasti - juk tai duota mums.
Štai radijo bangomis, pavirpindama balsą, savos kūrybos dainas dainas dainuojanti atlikėja verkia, kad nebeliko meilės, jaunystės žiedų. O kur jie dingo?
Niekas negali atimti išgyventų akimirkų, niekas nedraudžia šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Šypsotis pro ašaras.
Beje ir ašarų yra įvairių. Juk sąmojingas anekdotas prajuokina iki ašarų. Po gražiai ir garbingai nugyvento gyvenimo, verkiame tokiomis liūdnai - linksmomis ašaromis. Juk sakoma - ne gėda bus ir numirti.
Taip jau sutvėrėjas sukūrė: džiaugsmas - ašaros; gėris - blogis; juoda - balta, juk viskas taip šalia vienas kito.Kartais viskas taip persipina, kad net akys raibsta.
Atskirti spalvas, suprasti, pajusti daiktus, gamtą, žmones ir pagaliau save - nuolatinis žmogaus siekimas.
Vis kartoju ir kartoju sau ir kitiems, kaip neapsakomai paprastai sutvertas pasaulis.
Gyvenk žmogau, džiaukis kiekviena diena, akimirka, brangink ją ir tai bus visiškai aišku ir suprantama sau pačiam ir aplinkiniams.
Vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė - tai mūsų gyvenimas, kurį sukūrė pasaulis.Pamėginkime tik neprarasti savo žmogiškos fantazijos, išdidumo, vertybių, vidinio turto ir būsime laimingi."