Gyvenimas. Jis yra toks koks yra. Nieko nepakeisi. Bet patikėk - ir nereikia. Užtenka tik mylėti ryte patekančią saulę.
Meilė pasauliui daro gyvenimą gražų. Skubėk. Juk tiek visko dar norėtum padaryti, suspėti... Ir nesakyk rytoj! Jis dar toli. Dabar yra tik ši akimirka ir tavo gyvenimo turtingumas priklauso nuo to, kaip mokėsi ją išnaudoti. Nešvaistyk brangaus laiko. Ir jei manai, kad dabar ištiesusi rankas iškart viską pasieksi... Reikės daug kantrybės. Panašiai tiek, kiek reikėjo išmokti vaikščioti. Ar dar pameni?
Saugok visa, kas tau brangu. Nedalink ir neatiduok - to, kas duota tik tau. Nesižemink ir nesileisk trypiama. Net būdama mažu lašeliu jūroje - esi nuostabi ir nepaprasta. Juk ar matei kur nors tokią pačią kaip tu. Ne? Nes tu vienintelė. Nebijok riesti nosies. Bet tik tuomet, kai lūpos šypsosis kitiems. Jie irgi ypatingi.
Niekad nepersistenk - ką bedarytum. Jei beskubant apsvaigs galva - sustok. Pasinerk į vienatvę. Joje vėl atrasi save ir tuos žėrinčius turtus, kurie slypi širdyje. Neslėpk jų. Tegul žemė švyti nuo tavęs. Būk spindulėliu.
Nepasiduok. Tu verta laimėti. Kovoje dėl savo didžiausių svajonių.
P.S. O jei kada bus liūdna - juk žinai mano telefono numerį, o aš jau pasistengsiu tau įpūsti cukraus! :)) Fantastiškai tave myliu heart emoticon
2015 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis
Pasauli?
Labas pasauli,
kaip laikaisi? Manau, kad gerai – juk pavasaris...
Na ko čia aš vis apie tave ir apie tave...
Kažkaip keistai jaučiuosi, sesijinės nuotaikos, kitokios problemos. Atrodo, lyg stovėčiau už nugaros surištomis rankomis ir žiūrėčiau, kaip žlunga svajonės. Bet, kaip dainuojama toj dainoj, “rytoj bus geriau – aš tai žinau.”
Liūdnas įrašas. Bet ne visada juk būna linksma. Laišką galima ir ištrinti, bet deja tik laišką....
kaip laikaisi? Manau, kad gerai – juk pavasaris...
Na ko čia aš vis apie tave ir apie tave...
Kažkaip keistai jaučiuosi, sesijinės nuotaikos, kitokios problemos. Atrodo, lyg stovėčiau už nugaros surištomis rankomis ir žiūrėčiau, kaip žlunga svajonės. Bet, kaip dainuojama toj dainoj, “rytoj bus geriau – aš tai žinau.”
Liūdnas įrašas. Bet ne visada juk būna linksma. Laišką galima ir ištrinti, bet deja tik laišką....
...
Žmogui reikia užsiėmimo,....gal žodžio,...o gal tiesiog poelgio,kuriuo patikėtum pats....Kartais krislelio beprotybės......Ir vienatvės reikia - akistatos su savimi......Ir tylėjimo, nes ne visada ir viskas pasakoma žodžiais .Žmogus laimingas tol,kol jį kaip spyruoklė stumia pirmyn gyvenimo troškulys......
Teatras...
Šiek tiek fantazijos-ir kartais žmonės tampa aktoriais. Komedijos ir tragedijos, kasdien naujos, slenka pro mūsų akis. Kol vieną dieną ir tu atsiduri vienoje jų....netikėtai....
Kartais stebi save iš šalies: analizuoji kalbą, poelgius, vertinti vaidybą, bari už netinkamą vaidmenį. Mažokai repetavai? O kas kvietė dar vieną aktorę? Juk neprašei antraplanio vaidmens,o,pasirodo,gavai. Kas kaltas? Režisieriaus nėra. Yra kitas filmas, kuri vėl sukasi visu greičiu. Ką tik dalyvavaitragedijoje,o čia,pasirodo,jau komedija. Ar gali rinktis? Ne, bet gali stebėti iš šono.
Kodėl ne visada lieki patenkinta savo vaidmeniu? Kodėl visada turi tiek daug priekaištų scenarijui-juk pavyzdžiui, veiksmas galėjo vystytis po skaisčia Italijos saule,o tu repetuoji kažkokiuose purvynuose? Ir dar su spuoguotu kaimynu!
Ir taip diena iš dienos-repeticijos,scenarijai,vaidmenys,sunkus tekstas...viskas tam,kad tavo filmas turėtų laimingą pabaigą.
Kad kiekviena serija,prasidėjusi ryte,keltų jaudulį ir būsimo džiaugsmo nuojautą....
Juk gyveni sau,ne žiūrovams....Ne veltui gyvenimas ko gero ir yra didžiulis teatras....Ir vaidmenys pasitaiko įvairūs....beliek rinktis nori vaidinti ar ne....
Kartais stebi save iš šalies: analizuoji kalbą, poelgius, vertinti vaidybą, bari už netinkamą vaidmenį. Mažokai repetavai? O kas kvietė dar vieną aktorę? Juk neprašei antraplanio vaidmens,o,pasirodo,gavai. Kas kaltas? Režisieriaus nėra. Yra kitas filmas, kuri vėl sukasi visu greičiu. Ką tik dalyvavaitragedijoje,o čia,pasirodo,jau komedija. Ar gali rinktis? Ne, bet gali stebėti iš šono.
Kodėl ne visada lieki patenkinta savo vaidmeniu? Kodėl visada turi tiek daug priekaištų scenarijui-juk pavyzdžiui, veiksmas galėjo vystytis po skaisčia Italijos saule,o tu repetuoji kažkokiuose purvynuose? Ir dar su spuoguotu kaimynu!
Ir taip diena iš dienos-repeticijos,scenarijai,vaidmenys,sunkus tekstas...viskas tam,kad tavo filmas turėtų laimingą pabaigą.
Kad kiekviena serija,prasidėjusi ryte,keltų jaudulį ir būsimo džiaugsmo nuojautą....
Juk gyveni sau,ne žiūrovams....Ne veltui gyvenimas ko gero ir yra didžiulis teatras....Ir vaidmenys pasitaiko įvairūs....beliek rinktis nori vaidinti ar ne....
Mama...
Nesvarbu, kokio amžiaus mes bebūtume, - visada išliksime vaikai savo mamoms: ar grįžtantys iš mokyklos su glėbiu pakelės gėlių, ar kaskart grįždami iš už jūrų marių, mes vis tiek liksime vaikais savo mamoms.
Kartais pasirenkame ne tą kelią, prarandame draugus, kurie, pasirodo, nebuvo tikri. Nebežinome, kur eiti, kaip gyventi. Bet yra žmogus, kuris niekada nepalieka bėdoje, kuris už viską atleidžia ir myli. Tai mama, suteikusi mums gyvybę, užauginusi mus...Tą žmogų galime pavadinti saule, nes be jos vargu ar išgyventumėm.
Ačiū Mama, už šiltą, medum ir vasara kvepianti žodį, už kritiką ir paramą, kai reikia pasirinkti, pravert naują langą į nepažįstamą pasaulį, už suteiktą ramybę nerimo akimirkomis, kai likimo išbandymus atpučia įpykes šiaurys. Ačiū Tau, už Tavo nuostabią meilę ir šiltus, jaukius gimtųjų namų dūmus, kurie taip skaniai kvepia.
Besąlygiška meilė, pasiaukojimas, kantrybė laukiant sugrįžtant ir tikėjimas išlydint į kelią, darbštumas sukūręs namus... Kaip išrinkti tik penkias geriausias mano Mamos savybes, kai jų tiek daug?! Bet vis dėl to kaip gera jog jų tiek daug viename žmoguje, žmoguje kurį vadinu savo Mama.
Ačiū tai ypatingai Mamai už jos drąsą, norą keliauti, bendrauti, vadovauti, mylėti, už jos energiją ir dar daug kitų neišvardytų savybių, be kurių mūsų Mama būtų tiesiog Mama.
Su Motinos Diena, Mama!...heart emoticon
Žinau, kad turiu draugų čia, kurie jau nebeturi mamų...apgailestauju ir tyliai šnabždu JUMS - jos čia, jos mūsų širdyse per amžius...xo
Kartais pasirenkame ne tą kelią, prarandame draugus, kurie, pasirodo, nebuvo tikri. Nebežinome, kur eiti, kaip gyventi. Bet yra žmogus, kuris niekada nepalieka bėdoje, kuris už viską atleidžia ir myli. Tai mama, suteikusi mums gyvybę, užauginusi mus...Tą žmogų galime pavadinti saule, nes be jos vargu ar išgyventumėm.
Ačiū Mama, už šiltą, medum ir vasara kvepianti žodį, už kritiką ir paramą, kai reikia pasirinkti, pravert naują langą į nepažįstamą pasaulį, už suteiktą ramybę nerimo akimirkomis, kai likimo išbandymus atpučia įpykes šiaurys. Ačiū Tau, už Tavo nuostabią meilę ir šiltus, jaukius gimtųjų namų dūmus, kurie taip skaniai kvepia.
Besąlygiška meilė, pasiaukojimas, kantrybė laukiant sugrįžtant ir tikėjimas išlydint į kelią, darbštumas sukūręs namus... Kaip išrinkti tik penkias geriausias mano Mamos savybes, kai jų tiek daug?! Bet vis dėl to kaip gera jog jų tiek daug viename žmoguje, žmoguje kurį vadinu savo Mama.
Ačiū tai ypatingai Mamai už jos drąsą, norą keliauti, bendrauti, vadovauti, mylėti, už jos energiją ir dar daug kitų neišvardytų savybių, be kurių mūsų Mama būtų tiesiog Mama.
Su Motinos Diena, Mama!...heart emoticon
Žinau, kad turiu draugų čia, kurie jau nebeturi mamų...apgailestauju ir tyliai šnabždu JUMS - jos čia, jos mūsų širdyse per amžius...xo
?
Žmonės nenori paleisti jaunystės. Bet asmeniškai aš nenorėčiau grįžti atgal! Dabar širdy ramiau. Mėgaujuosi kasdienybe. Taip, dažnai tikrai nelengva, bet ne taip sunku, kad prarastum gyvenimo džiaugsmą. Gal sunkiausia perlipti per savo ego ir tai kankina.
Suvokiu kiek daug turiu. Draugė paskambino, viena kita, dar kita iš už Atlanto....su mama prakalbam valandas....vaikai džiugina....sesuo šalia....tuoj draugė aplankys, plepėsim plepėsim.......Stengiuosi ir mokausi įvertinti. O turiu tikrai daug!!! Galima sakyti, viską smile emoticon Pastebėjau, kad kai džiaugiuosi mažais dalykais, pajaučiu gyvenimo skonį. Išmokau nesakyti neturiu laiko, pavargau..juk tai irgi laimė smile emoticon tik sportuot tingiu frown emoticon
Vis tik metai yra Dievo dovana. Daugiau išminties ir pasitenkinimo. Taip norėčiau senatvėj jausti nugyvento gyvenimo prasmę... ir vis dėl to jau nemažai ir gan įdomiai nugyventa....heart emoticon
Suvokiu kiek daug turiu. Draugė paskambino, viena kita, dar kita iš už Atlanto....su mama prakalbam valandas....vaikai džiugina....sesuo šalia....tuoj draugė aplankys, plepėsim plepėsim.......Stengiuosi ir mokausi įvertinti. O turiu tikrai daug!!! Galima sakyti, viską smile emoticon Pastebėjau, kad kai džiaugiuosi mažais dalykais, pajaučiu gyvenimo skonį. Išmokau nesakyti neturiu laiko, pavargau..juk tai irgi laimė smile emoticon tik sportuot tingiu frown emoticon
Vis tik metai yra Dievo dovana. Daugiau išminties ir pasitenkinimo. Taip norėčiau senatvėj jausti nugyvento gyvenimo prasmę... ir vis dėl to jau nemažai ir gan įdomiai nugyventa....heart emoticon
Nuotraukos
Mylimiausi, artimiausi....gaila, kad šiais laikais fotografijas kaupiame tik skaitmenose, o dar taip norėtųsi sukryžiavus kojas pavartyti albumus...vis pavartau ir suvokiu, kad tose nuotraukuose tiek daug paslapties, gyvenimo.....gaila, ir kažin ar mano anūkai beturės tą galimybę - vartant popierines nuotraukas suprasti kokia ta "baba" pašėlus buvo...smile emoticon, bet gal...nes laikas nuo laiko stengiuos vis gaminti nuotraukas, tebūnie bent šioks toks palikimas ateinantiems ir esamiems....toks geras jausmas vartyti ne tik kompiuterio lapus...ech....technologijos....
Gera gyventi, kai esi apsuptas mylimiausių žmonių, kurie padeda suprasti, kad pasaulis ne visada šaltas ir šiurkštus, o toms akimirkoms norisi sušukti "Sustok, negailestingas laike"....bet deja....Taigi tiesiog mylėkime ir glauskime, mėgaukimės, aš niekada nebesakau - neturiu laiko, nes jis iš tiesų juk mažėja....O mano mylimiausi ąžuolai tik auga auga....heart emoticon
Gera gyventi, kai esi apsuptas mylimiausių žmonių, kurie padeda suprasti, kad pasaulis ne visada šaltas ir šiurkštus, o toms akimirkoms norisi sušukti "Sustok, negailestingas laike"....bet deja....Taigi tiesiog mylėkime ir glauskime, mėgaukimės, aš niekada nebesakau - neturiu laiko, nes jis iš tiesų juk mažėja....O mano mylimiausi ąžuolai tik auga auga....heart emoticon
Aš
Aš esu, aš tikiu, aš noriu...
Aš svajoju...Aš nusiviliu, verkiu ar juokiuos...Aš aš aš...skamba savanaudiškai ar ne, tai gi...:
Bet širdies meilė tyliai kužda - MES kuriam, mes tikim, mes mylim.
Vadinasi mes nenusiviliam - mes kuriam, tikim, mylim.
Nenoriu suteikti meilei jokių spalvų, bet noriu ją jausti ir apie ją kalbėti.
Apie ją tokią, kokią jaučiu šiandien, nors ir neišvengiant banalybės...
Gėlės...mergaičių diena..pavasaris....juk tai meilė..ir mes mylim, tikim ir kuriam......ačiū sūnums Paulius Girininkas ir Benas Girininkas už namuose atneštą pavasarį....Taigi mylėti - vaiką, mamą, mylimąją - nuostabu
Aš svajoju...Aš nusiviliu, verkiu ar juokiuos...Aš aš aš...skamba savanaudiškai ar ne, tai gi...:
Bet širdies meilė tyliai kužda - MES kuriam, mes tikim, mes mylim.
Vadinasi mes nenusiviliam - mes kuriam, tikim, mylim.
Nenoriu suteikti meilei jokių spalvų, bet noriu ją jausti ir apie ją kalbėti.
Apie ją tokią, kokią jaučiu šiandien, nors ir neišvengiant banalybės...
Gėlės...mergaičių diena..pavasaris....juk tai meilė..ir mes mylim, tikim ir kuriam......ačiū sūnums Paulius Girininkas ir Benas Girininkas už namuose atneštą pavasarį....Taigi mylėti - vaiką, mamą, mylimąją - nuostabu
Gyvenimo prasmė
Kartais galvoji kas yra gyvenimo prasmė, kartais tegul aš nežinau kas ji, bet prasmę gyvenimui suteikia pats prasmės ieškojimas, ir aš jos ieškosiu, kol tik būsiu gyva...Regiu du savo vidinio gyvenimo variklius - ieškoti prasmės ir ieškoti amžinybės...ir vis dėlto gyvenimo prasmė yra net Gerumas....mūsų pačių, vaikų, aplinkinių....
Myliu
Su šia diena....Su Valentino diena....Gyvenkim dėl mažų dalykų, tokių kaip saulėtekis 5 ryto ar saulėlydis 5 vakaro, kai matosi įvairiausios spalvos danguje, kurios stulbina. Gyvenkim dėl vėjo, kuris kedena mūsų plaukus ir ramina mūsų mintis. Gyvenkim dėl dienų, kai esi apsuptas mylimiausių žmonių, kurie padeda suprasti, kad pasaulis ne visada šaltas ir šiurkštus. Gyvenkim dėl visų šių smulkmenų, kurios padės suprasti, kad visa tai reiškia būti Gyvam, Mylimam ir leidžia mums MYLĖTI....tėtį, mamą Ramute Budginiene, mylimąjį, seserį Eglė Sun, draugus....vaikus....
"Aš Jus myliu" - "programavimo kalba" tai reiškia, kad aš juos šaukiu! Benas Girininkas, Paulius Girininkas - mano dviems sūnums noriu padėkoti, kad jie darosi vis labiau ir labiau suaugę, išmintingesni. Labai Jus myliu. Juodžiausiom gyvenimo akimirkom Jūs šviečiat galingai ir skaisičiai heart emoticon
Skriskime savo svajonių link, aukštai ir švelniai ....
"Aš Jus myliu" - "programavimo kalba" tai reiškia, kad aš juos šaukiu! Benas Girininkas, Paulius Girininkas - mano dviems sūnums noriu padėkoti, kad jie darosi vis labiau ir labiau suaugę, išmintingesni. Labai Jus myliu. Juodžiausiom gyvenimo akimirkom Jūs šviečiat galingai ir skaisičiai heart emoticon
Skriskime savo svajonių link, aukštai ir švelniai ....
Mirkt
isada reikia žinoti, kada reikia keisti gyvenimą, ar lengva?.... Ne. Bet...Kai jausmai ar mintys sukelia daugiau netvarkos nei ramybės širdyje, kai jauti daugiau skausmo nei džiaugsmo, laimės...Kas žino....Bet juk negalime būti geri, kai nejaučiame džiaugsmo ir ramybės....Merkiu Jums akį ir sakau, gyvenimas yra gražus smile emoticon
Vandenynas
Kai jaučiu nerimą, man patinka sėdėti prie vandenyno....Tai ramina mano neramias mintis ir jausmus, o jūros bangos padeda gyti išgyventi mano širdžiai, švelnus bangų sukeltas vėjas sutelkia mintis į ateitį, gal pagaliau ramią, spalvotą ir švelnią....
Šypsotės?
Labas mieste, kuriame visi šypsosi......Ir žmonės čia šypsosi ne dėl to, kad jie yra veidmainiai ar kad jiems taip liepta. Jie šypsosi, nes yra laimingi. Turi bėdų (žinoma, juk jie žmonės) ir problemų gal nemažai, bet jų gyvenimo filosofija jiems diktuoja kitą ritmą. Jie šypsosi dėl to, kad jie yra laimingi, kad jie sugeba kovoti su savo liūdesiu, su neteisybe, su piktais dalykais. Savo šypsenom šie žmonės užkrečia savo kaimynus, šie savo bendradarbius, o pastarieji savo šeimas, šeimų nariai savo kaimynus… Toks nuostabus uždaras ratas – nuostabi situacija be išeities....paprasta kaip du kart du, bet....gal dėl to, kad mes gimėme šiauriau - šypsenos šaltesnės....o gal ir ne....ech
Šypsotis ryte ir vakare. Per pietus ir po jų. Po pusryčių, išgėrus arbatos. Sutikus draugą ar nepažįstamąjį. Pamačius katiną ar paukštį. Pastebėjus išsprogusį beržo lapelį. Šypsotis, kai vairuotojas praleidžia per perėją. Kai draugas sąsiuvinyje nupiešia: “:)”. Kai mama paruošia skanią vakarienę. Kai pabundi minutė prieš žadintuvą. Netgi kai lyja ir šlapia. Netgi kai labai labai labai liūdna. Visvien šypsotis. Taps šiek tiek geriau. Tada vėl nusišypsoti.
Šypsotis ryte ir vakare. Per pietus ir po jų. Po pusryčių, išgėrus arbatos. Sutikus draugą ar nepažįstamąjį. Pamačius katiną ar paukštį. Pastebėjus išsprogusį beržo lapelį. Šypsotis, kai vairuotojas praleidžia per perėją. Kai draugas sąsiuvinyje nupiešia: “:)”. Kai mama paruošia skanią vakarienę. Kai pabundi minutė prieš žadintuvą. Netgi kai lyja ir šlapia. Netgi kai labai labai labai liūdna. Visvien šypsotis. Taps šiek tiek geriau. Tada vėl nusišypsoti.
besišypsantis ir taip raginantis kitus šypsotis....sypsotes? smile emoticon
?
Tai nuomonė ir galit sutikti ar prieštarauti....
Graži Kauno Kalėdinė eglė, ir man patinka gražūs dalykai taip pat, bet....Kai perskaičiau, kad kiekvienais metais kaip ir šiais miesto puošmenai skiriama nuo 100 000 iki 150 000Lt....na sakyčiau tai LABAI daug!!!!, ar esame tokia turtinga šalis, kad galime sau tai leisti??? Ar to vertė, kad kažkur internete pasklis keli straipsniai "Kaunas is Kaunas" arba "Christma's tree looks like a cloud"...valio, tebūnie tai trauka turistams, bet....(nežinau kodėl, dar neradau atsakymo bet kur bepasakyčiau, kad esu from Lithuania, išgirstu..... oh yes I do know Estonia, na ir kuo estai geresni?, bet žinomi ne dėl Kalėdinių eglių tai tikrai).....
Mano mintis - net labai turtingos šalys - to neleidžia, investuoja į ilgalaikius dalykus, gerina gyvenimo kokybę - taigi ar nebūtų geriau bent kartą ne tik žodžiais o darbais įrengti, kad ir vaikų žaidimo aikštelę, ko deja mes neturime, o gal kažkuri mokykla neturi stadiono ar suolų, pagaliau daug dalykų yra, kur galime gerinti miestiečių NORMALIĄ gyvenimo kokybę, o ne tik būti gražiu senamiesčiu su Kalėdų egle gūdžiais žiemos vakarais. Tai gražu, gera - žmonės turi KUR nuvažiuot, ar pasakyt - "buvau prie eglutės", bet tai trapu ir laikina...ar ne vertėtų pagalvoti apie ilgalaikius dalykus....juk neesam tokie turtingi, pasidžiaugsim, o vėliau burnosim - neturim to ar ano, trūksta lėšų.....vien daugiabučiai su skurdžiais cemento blokais vaikams!! ar "suoliukais" išėjusiems į pensiją pasidžiaugti saulute - paprasta ar ne, bet deja to neturime...
Jau ne vienus ar du metus metus - kalėdų eglė nuostabi, bet tai didelė kaina....keli šimtai tūkstančių litų, mano paprastu skaičiavimu - keli nuostabūs "playground" vaikams ar poilsio suoleliai mūsų senoliams!!!!
O ir Kalėdų eglė - praėjusiais metais, čia kur esu man labai patiko viena idėja - miesto savivaldybė nupirko ir pastatė eglę, tada visi kas tik norėjo ją puošė - kas pirko žaisliukus, kas darė, kas iš namų atnešė - bet eglė buvo originali tai tikrai ir laikraščiai rašė :)))))) o už sutaupytus pinigus - kadangi visi vaikučiai invalidai lanko tas pačias mokyklas kaip ir visi sveiki - nupirko elektrinius invalido vežimėlius mokykloms. Ar ne šaunu? Taigi rinktis mums....
Graži Kauno Kalėdinė eglė, ir man patinka gražūs dalykai taip pat, bet....Kai perskaičiau, kad kiekvienais metais kaip ir šiais miesto puošmenai skiriama nuo 100 000 iki 150 000Lt....na sakyčiau tai LABAI daug!!!!, ar esame tokia turtinga šalis, kad galime sau tai leisti??? Ar to vertė, kad kažkur internete pasklis keli straipsniai "Kaunas is Kaunas" arba "Christma's tree looks like a cloud"...valio, tebūnie tai trauka turistams, bet....(nežinau kodėl, dar neradau atsakymo bet kur bepasakyčiau, kad esu from Lithuania, išgirstu..... oh yes I do know Estonia, na ir kuo estai geresni?, bet žinomi ne dėl Kalėdinių eglių tai tikrai).....
Mano mintis - net labai turtingos šalys - to neleidžia, investuoja į ilgalaikius dalykus, gerina gyvenimo kokybę - taigi ar nebūtų geriau bent kartą ne tik žodžiais o darbais įrengti, kad ir vaikų žaidimo aikštelę, ko deja mes neturime, o gal kažkuri mokykla neturi stadiono ar suolų, pagaliau daug dalykų yra, kur galime gerinti miestiečių NORMALIĄ gyvenimo kokybę, o ne tik būti gražiu senamiesčiu su Kalėdų egle gūdžiais žiemos vakarais. Tai gražu, gera - žmonės turi KUR nuvažiuot, ar pasakyt - "buvau prie eglutės", bet tai trapu ir laikina...ar ne vertėtų pagalvoti apie ilgalaikius dalykus....juk neesam tokie turtingi, pasidžiaugsim, o vėliau burnosim - neturim to ar ano, trūksta lėšų.....vien daugiabučiai su skurdžiais cemento blokais vaikams!! ar "suoliukais" išėjusiems į pensiją pasidžiaugti saulute - paprasta ar ne, bet deja to neturime...
Jau ne vienus ar du metus metus - kalėdų eglė nuostabi, bet tai didelė kaina....keli šimtai tūkstančių litų, mano paprastu skaičiavimu - keli nuostabūs "playground" vaikams ar poilsio suoleliai mūsų senoliams!!!!
O ir Kalėdų eglė - praėjusiais metais, čia kur esu man labai patiko viena idėja - miesto savivaldybė nupirko ir pastatė eglę, tada visi kas tik norėjo ją puošė - kas pirko žaisliukus, kas darė, kas iš namų atnešė - bet eglė buvo originali tai tikrai ir laikraščiai rašė :)))))) o už sutaupytus pinigus - kadangi visi vaikučiai invalidai lanko tas pačias mokyklas kaip ir visi sveiki - nupirko elektrinius invalido vežimėlius mokykloms. Ar ne šaunu? Taigi rinktis mums....
Emigrantai
Šiandien norėčiau nuoširdžios diskusijos su Jumis...nes:
Nesuvokiu niekaip kodėl mes vis dar esam "kitokie".
Visi šaukia emigrantai!!!!! nevykėliai - dirba visokius darbus nuo karvių melžimo iki visokiausių kitokių, ar tai negarbingas darbas? Kažkodėl labai retai parašoma - ko jie pasiekė emigracijoje, ne nebent laimingai "ištekėjo"....O ir tuos darbus, deja juos taip pat reikia mokėti dirbti, o ne tik burnoti ir rėkti smile emoticon. O čia -žiurėk Delfi ir rašo - grįžta iš užsienių tik nevykėliai ir panašiai, nieko panašaus mielieji, kategoriškai nesutinku!!! Nesijaučiu nevykėle, ir turiu pripažinti, kad net didesnės galimybės emigracijoje mano "gražiam" amžiuje (bet ne Lietuvoje jis laikomas gražiu)..Išmokau daug ko - ne tik anglų kalbos :))) ir juokinga skaityti kai mūsų gerbiamieji darbdaviai - nenori priimti į darbą grįžusių iš emigracijos, nes jie - NEVYKĖLIAI. Gerbiamieji darbdaviai - tai jūsų praradimas patikėkit, laikas išlipti iš arogantiškumo kiauto. Ir tai rašau ne dėl to, kad pati esu emigracijoje, nei karto nesigailėjau dėl aplinkos, bendravimo ir kitų dalykų, taip teko dirbti visokius darbus - bet visur jaučiausi šiltai ir gerbiama. Teko eiti step by step, kuo dabar didžiuojuos. Tai labai padėjo - nes "mokykloje", "universitetuose" deja to neišmokau. Paprasto komunikabilumo amžinai trūko, ką čia atradau, supratau. Patikėkit žmonės grįžta dėl kitų dalykų, juk tai mūsų ŠAKNYS, ar daug žmonių ryžtąsi pamėginti?? Tai kodėl gi jie nevykėliai? Jų bagažas nenusakomas, ir tame pačiame Delfyje - galų gale rašoma, grįžę nebepritampa. TAIP, o kodėl gi...nes pamiršo ką reiškia arogancija, kategoriškumas, korupcija.darbdavio požiūris ir t.t....čia galėčiau tęsti ir tęsti... bet apie tai kada nors.
Šios dienos diskusija - mano pačios patirtis. Na jūs man ir pasakykit - kodėl airiui, vokiečiui, anglui, singapūriečiui, kiniečiui ar dar kitos šalies piliečiui, turinčiam tokį patį Magistro laipsni, kokį turiu ir aš -jo "education" užskaitomas, bet deja mano lietuviškas įgytas garbiam ir besididžiuojančiam Vilniaus universitete - nepripažįstamas. Kuo mes kitokie? Juk tikrai ne kvailesni ir tas labai labai apmaudu. Tiesiog nesuvokiama.....
Kita įdomi situacija - mokyklos. Kodėl atvykusiam vaikui į bet kokią šalį sudaromos sąlygos mokytis (net nemokant tos šalies kalbos) toje pačioje amžiaus grupėje??? Bet kodėl grįžus į gimtinę Lietuvą - praleidus vienus ar dvejus mokslo metus siūloma grįžti viena klase žemiau ir mokytis su jaunesniais vaikais? Netgi mokant savo šalies kalbą? Na jūs pasakykit - šiuo atveju kvailesni kas - zelandiečiai, australai, vokiečiai, amerikiečiai, norvegai??? Vaikas išmoko kitos šalies kultūrą, mokėsi, studijavo, taikėsi kitokio gyvenimo šalyse - ar tai ne didžiausia gyvenimo mokykla???? Pagaliau ko jis neišmoko - išmoks..Ar Lietuvos vaikai protingiausi pasaulyje? JAV ar kiti protingiausi pasaulyje? Ne. Mes protingi švietimo sistemoje - išrasti dviratį, kokio dar neteko matyti niekur...."kalti kalti" iš vadovėlių .......apkrauti iki negalėjimo mokinius, kurie kraustosi iš proto, ko deja nepastebėjau kitur....ir deja neradau statistikos, kad mes esam protingesni....Bet didžiausias pastebėjimas - mokoma gyvenimo, ne tik vadovėlių....kuriama jauki aplinka, stengiamasi integruoti žmones, vaikus, jiems padėti...Kyla klausimas kodėl? ar jiems reikalingi emigrantai? Nemanau, tiesiog gyvenimo būdas, supratimas kitoks. O mes, deja ir aš taip pat galvodavau - nes mums taip įdiegta -galvojame esantys geriausi visose srityse...geriausios šeimininkės, žmonos, moterys, darbininkai...deja deja....NE, kiti ne kuo parstesnis...
Myliu aš savo šalį be jokios abejonės, ir ta diskusija - ne "pavaryt" ant savos šalies...tiesiog daug skaudžių dalykų, kurie atrodo tokie paprasti, bet nesuvokiami....juk pasaulis pasidarė toks siauras ir mažas - skraidome, keliaujame, gyvename, - tai kodėl gi mes tokie uždari ir stagnatiški.....Aš nekalbu apie mūsų nuostabią kultūrą, šaknis, kalbu apie elementarius ir paprastučius dalykus - kurie tiesiog akivaizdūs.
Kaip rasti tą galą - kai savi vaikai grąžinami metais ar dviems mokykloje atgal, įmetami į ne savo amžiaus grupę, kai savo gimtinėje - vaikas priverstas patiri šoką, o atvykę "tikrieji" užsieniečiai graibomi ir nuolankiai priimami i visas mokymosi įstaigas, ir tada netgi nesvarbu nei amžius, nei kalba....
Šiandien tiek....bus daugiau jei tai kam nors įdomu smile emoticon
Nesuvokiu niekaip kodėl mes vis dar esam "kitokie".
Visi šaukia emigrantai!!!!! nevykėliai - dirba visokius darbus nuo karvių melžimo iki visokiausių kitokių, ar tai negarbingas darbas? Kažkodėl labai retai parašoma - ko jie pasiekė emigracijoje, ne nebent laimingai "ištekėjo"....O ir tuos darbus, deja juos taip pat reikia mokėti dirbti, o ne tik burnoti ir rėkti smile emoticon. O čia -žiurėk Delfi ir rašo - grįžta iš užsienių tik nevykėliai ir panašiai, nieko panašaus mielieji, kategoriškai nesutinku!!! Nesijaučiu nevykėle, ir turiu pripažinti, kad net didesnės galimybės emigracijoje mano "gražiam" amžiuje (bet ne Lietuvoje jis laikomas gražiu)..Išmokau daug ko - ne tik anglų kalbos :))) ir juokinga skaityti kai mūsų gerbiamieji darbdaviai - nenori priimti į darbą grįžusių iš emigracijos, nes jie - NEVYKĖLIAI. Gerbiamieji darbdaviai - tai jūsų praradimas patikėkit, laikas išlipti iš arogantiškumo kiauto. Ir tai rašau ne dėl to, kad pati esu emigracijoje, nei karto nesigailėjau dėl aplinkos, bendravimo ir kitų dalykų, taip teko dirbti visokius darbus - bet visur jaučiausi šiltai ir gerbiama. Teko eiti step by step, kuo dabar didžiuojuos. Tai labai padėjo - nes "mokykloje", "universitetuose" deja to neišmokau. Paprasto komunikabilumo amžinai trūko, ką čia atradau, supratau. Patikėkit žmonės grįžta dėl kitų dalykų, juk tai mūsų ŠAKNYS, ar daug žmonių ryžtąsi pamėginti?? Tai kodėl gi jie nevykėliai? Jų bagažas nenusakomas, ir tame pačiame Delfyje - galų gale rašoma, grįžę nebepritampa. TAIP, o kodėl gi...nes pamiršo ką reiškia arogancija, kategoriškumas, korupcija.darbdavio požiūris ir t.t....čia galėčiau tęsti ir tęsti... bet apie tai kada nors.
Šios dienos diskusija - mano pačios patirtis. Na jūs man ir pasakykit - kodėl airiui, vokiečiui, anglui, singapūriečiui, kiniečiui ar dar kitos šalies piliečiui, turinčiam tokį patį Magistro laipsni, kokį turiu ir aš -jo "education" užskaitomas, bet deja mano lietuviškas įgytas garbiam ir besididžiuojančiam Vilniaus universitete - nepripažįstamas. Kuo mes kitokie? Juk tikrai ne kvailesni ir tas labai labai apmaudu. Tiesiog nesuvokiama.....
Kita įdomi situacija - mokyklos. Kodėl atvykusiam vaikui į bet kokią šalį sudaromos sąlygos mokytis (net nemokant tos šalies kalbos) toje pačioje amžiaus grupėje??? Bet kodėl grįžus į gimtinę Lietuvą - praleidus vienus ar dvejus mokslo metus siūloma grįžti viena klase žemiau ir mokytis su jaunesniais vaikais? Netgi mokant savo šalies kalbą? Na jūs pasakykit - šiuo atveju kvailesni kas - zelandiečiai, australai, vokiečiai, amerikiečiai, norvegai??? Vaikas išmoko kitos šalies kultūrą, mokėsi, studijavo, taikėsi kitokio gyvenimo šalyse - ar tai ne didžiausia gyvenimo mokykla???? Pagaliau ko jis neišmoko - išmoks..Ar Lietuvos vaikai protingiausi pasaulyje? JAV ar kiti protingiausi pasaulyje? Ne. Mes protingi švietimo sistemoje - išrasti dviratį, kokio dar neteko matyti niekur...."kalti kalti" iš vadovėlių .......apkrauti iki negalėjimo mokinius, kurie kraustosi iš proto, ko deja nepastebėjau kitur....ir deja neradau statistikos, kad mes esam protingesni....Bet didžiausias pastebėjimas - mokoma gyvenimo, ne tik vadovėlių....kuriama jauki aplinka, stengiamasi integruoti žmones, vaikus, jiems padėti...Kyla klausimas kodėl? ar jiems reikalingi emigrantai? Nemanau, tiesiog gyvenimo būdas, supratimas kitoks. O mes, deja ir aš taip pat galvodavau - nes mums taip įdiegta -galvojame esantys geriausi visose srityse...geriausios šeimininkės, žmonos, moterys, darbininkai...deja deja....NE, kiti ne kuo parstesnis...
Myliu aš savo šalį be jokios abejonės, ir ta diskusija - ne "pavaryt" ant savos šalies...tiesiog daug skaudžių dalykų, kurie atrodo tokie paprasti, bet nesuvokiami....juk pasaulis pasidarė toks siauras ir mažas - skraidome, keliaujame, gyvename, - tai kodėl gi mes tokie uždari ir stagnatiški.....Aš nekalbu apie mūsų nuostabią kultūrą, šaknis, kalbu apie elementarius ir paprastučius dalykus - kurie tiesiog akivaizdūs.
Kaip rasti tą galą - kai savi vaikai grąžinami metais ar dviems mokykloje atgal, įmetami į ne savo amžiaus grupę, kai savo gimtinėje - vaikas priverstas patiri šoką, o atvykę "tikrieji" užsieniečiai graibomi ir nuolankiai priimami i visas mokymosi įstaigas, ir tada netgi nesvarbu nei amžius, nei kalba....
Šiandien tiek....bus daugiau jei tai kam nors įdomu smile emoticon
Atleisk...
Kartais aš linksma, liūdna, kvaila, paskendusi ilgesy ar gražiuose prisiminimuose. Kartais dienos būna spalvotos, o kartais juodai baltos, dienos per trumpos, o naktys pernelyg ilgos. Kartais man norisi dėmesio, o kartais aistros, ir dar dažnai aš noriu būti geresne. Kai žodžiai mane palieka, klausausi muzikos, bet žodžiai man svarbūs kaip oras....Myliu...atleisk...Mama...Drauge....Dukra...Sese...Kokie svarbūs šie žodžiai heart emoticon
Tobula?
Tobulas pasaulis....
Tobulame pasaulyje niekas nemirtų ne laiku. Tobulame pasaulyje nebūtų skyrybų. Tobulame pasaulyje niekas nesmurtautų, niekas neišduotų. Tobulame pasaulyje nebūtų nusivylimų. Tačiau realiame pasaulyje daug dalykų kitaip....
Būtų nuostabu, jei mes visi galėtumėm būti tokie paprasti ir tiesūs kaip keturmečiai vaikai. Bet kuo labiau suaugame ir įgyjame patirties, tuo mažiau belieka nuostabaus vaikystės paprastumo. Mūsų mintys, jausmai ir nuomonės nuolat kinta, taigi ir santykiai srovena patirdami didesnių ar mažesnių permainų....Ir tos emocijos beribės, tik kūdikiai pasirinkimo neturi - jie lyg kamuoliukai šokinėja nuo vieno jausmo prie kito - liūdna, linksma, liūdna, linksma, jie tobulai tiksliai ir nuoširdžiai atsiliepia patys sau ir supančiam pasauliui....
Tobulame pasaulyje niekas nemirtų ne laiku. Tobulame pasaulyje nebūtų skyrybų. Tobulame pasaulyje niekas nesmurtautų, niekas neišduotų. Tobulame pasaulyje nebūtų nusivylimų. Tačiau realiame pasaulyje daug dalykų kitaip....
Būtų nuostabu, jei mes visi galėtumėm būti tokie paprasti ir tiesūs kaip keturmečiai vaikai. Bet kuo labiau suaugame ir įgyjame patirties, tuo mažiau belieka nuostabaus vaikystės paprastumo. Mūsų mintys, jausmai ir nuomonės nuolat kinta, taigi ir santykiai srovena patirdami didesnių ar mažesnių permainų....Ir tos emocijos beribės, tik kūdikiai pasirinkimo neturi - jie lyg kamuoliukai šokinėja nuo vieno jausmo prie kito - liūdna, linksma, liūdna, linksma, jie tobulai tiksliai ir nuoširdžiai atsiliepia patys sau ir supančiam pasauliui....
Naktys...
Per paskutinius du metus turėjau išmokti būti pati sau geriausia drauge. Buvo daug naktų praleistų verkiant, būnant liūdnai ir vienišai. Laikui bėgant supranti, kad turi išmokti paguosti pati save ir įveikti skausmą. Tai procesas, ir aš vis dar mokausi, kaip tai padaryti. Juk mes visi esame verti tos pačios meilės kurią teikiame kitiems.....
Realybė
Kartais pritrūkstu kantrybės tam tikriems dalykams ne todėl, kad tapau arogantiška, bet tiesiog todėl, kad padėjau gyvenimo tašką, kur aš nebenoriu daugiau gaišti laiko - arba tiems, kurie skaudina mane. Praradau norą įtikti tiems, kurie manęs nemėgsta ar mylėti tuos, kurie nemyli manęs. Tapo nebeįdomios pigios pagyros ar apsimestinis domėjimąsis iš smalsumo kaip gi aš gyvenu. Ateina laikas, kad draugystė nutrūksta.....Kartais tenka ištrinti numerius ar žinutes ir judėti pirmyn. Nesinori pamiršti kas buvo tie asmenys, ar kiek jie reiškė daug, bet tenka pripažinti, kad daugiau jie nebėra tokie patys. Šiandien apsivalymo diena....
Mamos...
Atleiskit, šiandien aš viena namuose :)))))) taip tylu....senai bebuvau viena....
prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)))))
Šalia tų draugių iki šiol prisimenu ir savo draugių tėvus. Ir vėlgi dviejų labiausiai. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą bent jau įsivaizduoju taip smile emoticon, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su manim, tai būdavo tarsi "garantas", kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi ir mano draugėmis... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista....
Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje....
Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose smile emoticon
Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – L....su kuria draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... ...... ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose...su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...
O šalia buvo kitos draugės –, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė smile emoticon O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... smile emoticon
Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti smile emoticon
Ir vis dėl to vaikystės draugės - na negaliu aš be jų, nes tik jos ,mane pažįsta tikrą, be "makiažo"...su "keliais veidais"...ir jų mamos Irena Cepkauskiene,Paulina Neumiller- man išliko tik švieisias prisiminimais....Neįkainuojama ir nepakartojama turėti MAMĄ heart emoticon
prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)))))
Šalia tų draugių iki šiol prisimenu ir savo draugių tėvus. Ir vėlgi dviejų labiausiai. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą bent jau įsivaizduoju taip smile emoticon, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su manim, tai būdavo tarsi "garantas", kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi ir mano draugėmis... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista....
Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje....
Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose smile emoticon
Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – L....su kuria draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... ...... ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose...su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...
O šalia buvo kitos draugės –, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė smile emoticon O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... smile emoticon
Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti smile emoticon
Ir vis dėl to vaikystės draugės - na negaliu aš be jų, nes tik jos ,mane pažįsta tikrą, be "makiažo"...su "keliais veidais"...ir jų mamos Irena Cepkauskiene,Paulina Neumiller- man išliko tik švieisias prisiminimais....Neįkainuojama ir nepakartojama turėti MAMĄ heart emoticon
Judėjimas
Norėjau šia tema parašyti senai, kai buvo prabėgę lygiai metai nuo mano persikraustymo į kitą pasaulio pusę. Tačiau ką ten gali žinoti – gal tuo metu bus visai kitokia nuotaika, ir apie tokius dalykus visai nesinorės rašyti. Tuo tarpu šiandien nuotaika kaip tik tokia...
Kai mintys sukosi apie Lietuvą.šeimą.. Ne todėl, kad tai – skambūs žodžiai, ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė, sugebanti duoti kažką daugiau Lietuvai būdama ten, nei čia. Sukosi, nes turbūt negali nesisukti, perskaičius daugtaškiais nusėtus ir tarp eilučių ilgesio pripildytus artimųjų laiškus, kai telefonu kalbėdama tegirdėdavau visame kame vieną klausimą: „Kada grįšit?”, o ir pati sėdėdavau ne mažiau ilgesio apimta, žinodama, kad nors ir kaip teoriškai gražiai ir nuosekliai viskas sudėliota, visi prioritetai nustatyti, bet nesu metalo gabalas, ir emocijos ima bei paima viršų vieną dieną – kai už lango prapliumpa kartu su tavim lietus.
Ne, nenoriu būti kitokia. Dar vis noriu pabūti savimi. Blondine. Dviejų nuostabių vaikų mama.
Bet kas yra? Kodėl aš nepažįstu pati savęs? Nejau per tiek laiko gyvenimas galėjo taip užgrūdinti?
O kaip norėčiau dabar laiką grąžinti atgal... Juk vaikystėje taip norėjau suaugti. Pasiėmusi keliolika dydžių didesnius mamos aukštakulnius batus vaizduodavau, kad suaugau. Pasiėmusi lėlytes mokiausi būti mama... O toks buvo laimingas gyvenimas... kaip pasakoj... Dabar bijau suaugti. Dar vis noriu pabūti čia, sustabdyti laiką, būti su visais kartu..šeima. juk pats gyvenimas pateikė ir dar pateiks dar daug nemalonių staigmenų... O gal?.. Gal tarp jų bus ir tų gerų, ir tų - išsvajotų,,.Jų buvo,... Gal vėl bus..
Kaip norėčiau pavirsti žuvėdra. . bent sapne.. Skrajočiau aš prie jūros krantų,.. Ne, į jūrą niekad neišplauksiu.Bijau vandens. Aš... aš juk noriu pakilt su paukščiu... skrajot... skrajot,, skrajot. . Bet aš juk paukščio sparnų neturiu ir pakilti negaliu.., O taip norisi kilti paukščiu...Kodėl? O gi -noris....
Kokios spalvos yra liūdesio akys? Kokios spalvos sapnus sapnuoja liūdesio vaikai, kai prieš miegą jiems padainuoja liūdną lopšinę? Kuo kvepia liūdesys?
Tūkstančiai “kodėl” ir didelis liūdesys, sunkiai išmatuojamas, tas puikiai pažįstamas ilgesio brolis, su kuriuo anksčiau ar vėliau tenka susipažinti kiekvienam. Ir kuo didesnį skaičių rodo skirtumas tarp šiandienos datos ir pase nurodyto gimtadienio, tuo daugiau liūdesio dienų tenka sutikti liūdesio spalvos akimis.Po tokių liūdesio dienų gyvenimas jau nebebūna toks, koks buvo anksčiau – mes liekame vis labiau vienišesni su tik sau svarbiais prisiminimais, saugiai užrakinamais į atminties dėžutę. Ir tik tas išdavikas liūdesys, apsigyvenantis žvilgsnio gelmėse, išduoda, kad už nugaros turime ne tik amžių bei patirtį, bet ir praradimų ("draugų") paliktas skyles bei liūdesio kvapą, įsigėrusį į kvepiančią atmintį....Ilgesys dovanoja man atsakomybę. Skatina priimti sprendimus atsakingiau, įsileisti žmones į savo vidų atsakingiau, patirti ir bėgantį laiką vertinti jautriau...
Padaryčiau viską, ko nepadariau, kad gyvenimas kvepėtų tik gardžiais kvepalais....
Kita vertus – viskas šioj žemėj laikina. Net ir liūdesys, net ir ilgesys. Visa tai praeina, visa tai keičia kiti dalykai, auginantys viltį, brandinantys patirtį, suteikiantys jėgų judėti toliau...
Kai mintys sukosi apie Lietuvą.šeimą.. Ne todėl, kad tai – skambūs žodžiai, ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė, sugebanti duoti kažką daugiau Lietuvai būdama ten, nei čia. Sukosi, nes turbūt negali nesisukti, perskaičius daugtaškiais nusėtus ir tarp eilučių ilgesio pripildytus artimųjų laiškus, kai telefonu kalbėdama tegirdėdavau visame kame vieną klausimą: „Kada grįšit?”, o ir pati sėdėdavau ne mažiau ilgesio apimta, žinodama, kad nors ir kaip teoriškai gražiai ir nuosekliai viskas sudėliota, visi prioritetai nustatyti, bet nesu metalo gabalas, ir emocijos ima bei paima viršų vieną dieną – kai už lango prapliumpa kartu su tavim lietus.
Ne, nenoriu būti kitokia. Dar vis noriu pabūti savimi. Blondine. Dviejų nuostabių vaikų mama.
Bet kas yra? Kodėl aš nepažįstu pati savęs? Nejau per tiek laiko gyvenimas galėjo taip užgrūdinti?
O kaip norėčiau dabar laiką grąžinti atgal... Juk vaikystėje taip norėjau suaugti. Pasiėmusi keliolika dydžių didesnius mamos aukštakulnius batus vaizduodavau, kad suaugau. Pasiėmusi lėlytes mokiausi būti mama... O toks buvo laimingas gyvenimas... kaip pasakoj... Dabar bijau suaugti. Dar vis noriu pabūti čia, sustabdyti laiką, būti su visais kartu..šeima. juk pats gyvenimas pateikė ir dar pateiks dar daug nemalonių staigmenų... O gal?.. Gal tarp jų bus ir tų gerų, ir tų - išsvajotų,,.Jų buvo,... Gal vėl bus..
Kaip norėčiau pavirsti žuvėdra. . bent sapne.. Skrajočiau aš prie jūros krantų,.. Ne, į jūrą niekad neišplauksiu.Bijau vandens. Aš... aš juk noriu pakilt su paukščiu... skrajot... skrajot,, skrajot. . Bet aš juk paukščio sparnų neturiu ir pakilti negaliu.., O taip norisi kilti paukščiu...Kodėl? O gi -noris....
Kokios spalvos yra liūdesio akys? Kokios spalvos sapnus sapnuoja liūdesio vaikai, kai prieš miegą jiems padainuoja liūdną lopšinę? Kuo kvepia liūdesys?
Tūkstančiai “kodėl” ir didelis liūdesys, sunkiai išmatuojamas, tas puikiai pažįstamas ilgesio brolis, su kuriuo anksčiau ar vėliau tenka susipažinti kiekvienam. Ir kuo didesnį skaičių rodo skirtumas tarp šiandienos datos ir pase nurodyto gimtadienio, tuo daugiau liūdesio dienų tenka sutikti liūdesio spalvos akimis.Po tokių liūdesio dienų gyvenimas jau nebebūna toks, koks buvo anksčiau – mes liekame vis labiau vienišesni su tik sau svarbiais prisiminimais, saugiai užrakinamais į atminties dėžutę. Ir tik tas išdavikas liūdesys, apsigyvenantis žvilgsnio gelmėse, išduoda, kad už nugaros turime ne tik amžių bei patirtį, bet ir praradimų ("draugų") paliktas skyles bei liūdesio kvapą, įsigėrusį į kvepiančią atmintį....Ilgesys dovanoja man atsakomybę. Skatina priimti sprendimus atsakingiau, įsileisti žmones į savo vidų atsakingiau, patirti ir bėgantį laiką vertinti jautriau...
Padaryčiau viską, ko nepadariau, kad gyvenimas kvepėtų tik gardžiais kvepalais....
Kita vertus – viskas šioj žemėj laikina. Net ir liūdesys, net ir ilgesys. Visa tai praeina, visa tai keičia kiti dalykai, auginantys viltį, brandinantys patirtį, suteikiantys jėgų judėti toliau...
Mylimieji
Mylimiausi, artimiausi....gaila, kad šiais laikais fotografijas kaupiame tik skaitmenose, o dar taip norėtųsi sukryžiavus kojas pavartyti albumus...vis pavartau ir suvokiu, kad tose nuotraukuose tiek daug paslapties, gyvenimo.....gaila, ir kažin ar mano anūkai beturės tą galimybę - vartant popierines nuotraukas suprasti kokia ta "baba" pašėlus buvo...smile emoticon, bet gal...nes laikas nuo laiko stengiuos vis gaminti nuotraukas, tebūnie bent šioks toks palikimas ateinantiems ir esamiems....toks geras jausmas vartyti ne tik kompiuterio lapus...ech....technologijos....
Gera gyventi, kai esi apsuptas mylimiausių žmonių, kurie padeda suprasti, kad pasaulis ne visada šaltas ir šiurkštus, o toms akimirkoms norisi sušukti "Sustok, negailestingas laike"....bet deja....Taigi tiesiog mylėkime ir glauskime, mėgaukimės, aš niekada nebesakau - neturiu laiko, nes jis iš tiesų juk mažėja....O mano mylimiausi ąžuolai tik auga auga....
Gera gyventi, kai esi apsuptas mylimiausių žmonių, kurie padeda suprasti, kad pasaulis ne visada šaltas ir šiurkštus, o toms akimirkoms norisi sušukti "Sustok, negailestingas laike"....bet deja....Taigi tiesiog mylėkime ir glauskime, mėgaukimės, aš niekada nebesakau - neturiu laiko, nes jis iš tiesų juk mažėja....O mano mylimiausi ąžuolai tik auga auga....
Šypsena
Šypsena gali viską. Kada paskutinį kartą sakėte komplimentą? Gyrėte žmogų? Sakėte jam malonius žodžius? Dėkojote jam? Žiūrėjote į jo akis ir nuoširdžiai šypsojotės?
Mums reikia dėmesio ir šilumos. Gero žodžio.
Kad judėtume į priekį.
Taigi laukimo kulminacija. Tai tarsi žvaigždžių dydis danguje. Tai tas momentas, kai jau beveik esi pirmas prie finišo, ir jau tuoj… Tai ta akimirka, kai trūksta tiek nedaug....Galų gale tai tas mažas tarpelis tarp žemės ir kojų, kai tu esi beveik nesvarumo būsenos ir lauki....
Ir kai išgirsti gerų žinių tada beveik skrendi....
AČIŪ mano nuostabiajai Daktarei Viktorija Ruciene iš didžiosios raidės - su Šypsena, su Meile, Ramybe ir daug kitų gražių dalykų
Mums reikia dėmesio ir šilumos. Gero žodžio.
Kad judėtume į priekį.
Taigi laukimo kulminacija. Tai tarsi žvaigždžių dydis danguje. Tai tas momentas, kai jau beveik esi pirmas prie finišo, ir jau tuoj… Tai ta akimirka, kai trūksta tiek nedaug....Galų gale tai tas mažas tarpelis tarp žemės ir kojų, kai tu esi beveik nesvarumo būsenos ir lauki....
Ir kai išgirsti gerų žinių tada beveik skrendi....
AČIŪ mano nuostabiajai Daktarei Viktorija Ruciene iš didžiosios raidės - su Šypsena, su Meile, Ramybe ir daug kitų gražių dalykų
Ledai
Reikia džiaugtis kiekviena diena. Pabudus ryte pasakyti labas rytas saulei arba lietui. Einant gatve šypsotis visam pasauliui.
Ir šiaip, gyvenimas yra gražus, nes kasdien jis duoda naujų išbandymų. Naujų pažinčių. Naujų džiaugsmų ir liūdesių..... Nes tuo jis ir įdomus.
P.S. susitikau su seserim pagaliau. Gera....
Ar ne tam mes gyvename, kad vieną akimirką galėtume pasukti savo gyvenimą 180 laipsnių kampu?
O taip pat esunamie, o dar ir kiti džiaugsmai kankina. Šiaip, nes dabar eisiu valgyti ledų smile emoticon
Ir šiaip, gyvenimas yra gražus, nes kasdien jis duoda naujų išbandymų. Naujų pažinčių. Naujų džiaugsmų ir liūdesių..... Nes tuo jis ir įdomus.
P.S. susitikau su seserim pagaliau. Gera....
Ar ne tam mes gyvename, kad vieną akimirką galėtume pasukti savo gyvenimą 180 laipsnių kampu?
O taip pat esunamie, o dar ir kiti džiaugsmai kankina. Šiaip, nes dabar eisiu valgyti ledų smile emoticon
Mama...
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin...
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.
Įsisupus mėnesio glėbin...
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.
Kad ir kur bebūtume, ką bedarytume, dažnai rašome viena kitai laiškus, žinutes, atvirutes, kalbame telefonu, o mus skiriant tūkstančiams kilometrų susisiekiame net mintimis. Ir jokios mistikos čia nėra. Tai natūralus ryšys tarp mamos ir dukros, atsirandantis kartu nuvertus kalnus ir perbridus upes.
Matau ją, sėdinčią lauko terasoje: viena ant kitos sukeltomis, grakščiomis kojomis....Jos vyšninio atspalvio plaukai neslepia tos lengvai surauktos kaktos, o raukšlelė tarp rudų akių išduoda mamos rūpestį dėl jos ambicingos, savo gyvenime vietos nerandančios dukters.
Ta jaunatvišku žavesiu ir energija trykštanti, ir, privalau paminėti, išties visas gyvenimo puses pažįstanti moteris, kuri šiuo metu - aš žinau - braukia ašarą, tai mano MAMA. Ji - mano draugė, bendražygė, asmeninė patarėja, intymių paslapčių saugotoja, Mano mama - tai viskas viename.
Šiandien aš "brandi" moteris, daugybę šalių išmaišiusi ir per savo spalvingas dienas traukianti didelį lagaminą, kupiną neįkainojamų akimirkų, džiaugsmo ir ne, laimės, liūdnų ir ne dienų, aš, tos žavingos moters dukra, dėkoju jai už visas neribotas galimybes, kurias ji man suteikė.
Ačiū, MAMA, tu pati geriausia, o aš šiandien pati laimingiausia, kad esu vis dar DUKRA, nes truriu MAMĄ. Kaip ir kiekvieną laišką taip ir šį baigiu trim žodžiais: myliu, myliu, myliu.....
Na....o toms Mamoms....kurios aukštai aukštai danguje...tyli malda ir brangiausi prisiminimai...
Matau ją, sėdinčią lauko terasoje: viena ant kitos sukeltomis, grakščiomis kojomis....Jos vyšninio atspalvio plaukai neslepia tos lengvai surauktos kaktos, o raukšlelė tarp rudų akių išduoda mamos rūpestį dėl jos ambicingos, savo gyvenime vietos nerandančios dukters.
Ta jaunatvišku žavesiu ir energija trykštanti, ir, privalau paminėti, išties visas gyvenimo puses pažįstanti moteris, kuri šiuo metu - aš žinau - braukia ašarą, tai mano MAMA. Ji - mano draugė, bendražygė, asmeninė patarėja, intymių paslapčių saugotoja, Mano mama - tai viskas viename.
Šiandien aš "brandi" moteris, daugybę šalių išmaišiusi ir per savo spalvingas dienas traukianti didelį lagaminą, kupiną neįkainojamų akimirkų, džiaugsmo ir ne, laimės, liūdnų ir ne dienų, aš, tos žavingos moters dukra, dėkoju jai už visas neribotas galimybes, kurias ji man suteikė.
Ačiū, MAMA, tu pati geriausia, o aš šiandien pati laimingiausia, kad esu vis dar DUKRA, nes truriu MAMĄ. Kaip ir kiekvieną laišką taip ir šį baigiu trim žodžiais: myliu, myliu, myliu.....
Na....o toms Mamoms....kurios aukštai aukštai danguje...tyli malda ir brangiausi prisiminimai...
Kokia didelė yra moterų draugystės galia? Aš turiu dvi..mylimiausias ir brangiausias...Tik viena iš jų turi FC, kita ne smile emoticon bet ir tai nesvarbu, tuo ji kitokia ir labai įdomi...
Kai pasikalbu su savo geriausiomis, nuo mūsų juoko ir krykštavimų gali skambėti pats dangus, mano artimieji kalbėdamiesi jas apibūdina „kaip draugės, su kuria Andra garsiausiai juokiasi“, su jomis labai jauku būti, plepėti, svajoti, bandyti išrasti paaiškinimus, kodėl viskas vyksta vienaip ar kitaip, lengvai apkalbinėti, saugoti paslaptis, pasidalinti net sunkiausiai įgyvendinamomis svajonėmis ir sakyti – tik neleisk man to iškrėsti, paverkti, kai skaudu arba kai tiesiog jau seniai neverkiau, ir kvailai ramu žinoti, kad jos pirmiausia manęs ieškotų, jei kur nors dingčiau, jos tai tikrai pasigestų! Be galo didžiuodamasi pristatau, kad štai, čia mano geriausios draugės ir kaskart nepatikliai suspaudžiu lūpas, kai girdžiu pasakojant, kaip kitos merginos gali gyvent be geriausios draugės. Nes aš tai negalėčiau!
Gyvename visos trys skirtingose žemynose, bet ir tai nesvarbu smile emoticon ...dieve ir jau esame 40 metų....džiaugsme...ir varge...vaikystė...paauglystė....branda...žydėjimas :))))
Kai pasikalbu su savo geriausiomis, nuo mūsų juoko ir krykštavimų gali skambėti pats dangus, mano artimieji kalbėdamiesi jas apibūdina „kaip draugės, su kuria Andra garsiausiai juokiasi“, su jomis labai jauku būti, plepėti, svajoti, bandyti išrasti paaiškinimus, kodėl viskas vyksta vienaip ar kitaip, lengvai apkalbinėti, saugoti paslaptis, pasidalinti net sunkiausiai įgyvendinamomis svajonėmis ir sakyti – tik neleisk man to iškrėsti, paverkti, kai skaudu arba kai tiesiog jau seniai neverkiau, ir kvailai ramu žinoti, kad jos pirmiausia manęs ieškotų, jei kur nors dingčiau, jos tai tikrai pasigestų! Be galo didžiuodamasi pristatau, kad štai, čia mano geriausios draugės ir kaskart nepatikliai suspaudžiu lūpas, kai girdžiu pasakojant, kaip kitos merginos gali gyvent be geriausios draugės. Nes aš tai negalėčiau!
Gyvename visos trys skirtingose žemynose, bet ir tai nesvarbu smile emoticon ...dieve ir jau esame 40 metų....džiaugsme...ir varge...vaikystė...paauglystė....branda...žydėjimas :))))
Gražių švenčių
Ateina laikas, kai spalvų ir šypsenų bus daug daugiau nei įprastai. Dažėme margučius. o tada jie lenktyniaus ridenimo, stipriausio lukšto, gražiausio margučio varžybose. Kiekviena šventė turi kažką gražaus kaip ir kiekviena diena.
Net šokinėjant per balas galim pasidžiaugti mažučiais saulės spinduliais. O ir tų malonių smulkmenų juk tiek daug. Ir kas gi gali pasakyti kuri svarbiausia, ar kokia jos spalva.
Velykos - ryški geltona, nudažanti namus pavasariu, o kai vakarės bus gelsvai raudona.Pavasaris...Velykos...
Mielieji linkiu JUMS saule apkamšytų Šv.Velykų su švelniais giedro dangaus debesėliais...na gal dar cukraus vatos, juk norim, kad gyvenimas būtų saldus...
Šiltai gaivių, švelniai ramių ir stebuklingai gražių švenčių
Net šokinėjant per balas galim pasidžiaugti mažučiais saulės spinduliais. O ir tų malonių smulkmenų juk tiek daug. Ir kas gi gali pasakyti kuri svarbiausia, ar kokia jos spalva.
Velykos - ryški geltona, nudažanti namus pavasariu, o kai vakarės bus gelsvai raudona.Pavasaris...Velykos...
Mielieji linkiu JUMS saule apkamšytų Šv.Velykų su švelniais giedro dangaus debesėliais...na gal dar cukraus vatos, juk norim, kad gyvenimas būtų saldus...
Šiltai gaivių, švelniai ramių ir stebuklingai gražių švenčių
2014...Velykos
Sveiki Nuostabieji,
Pirmosios Šv.Velykos čia.. Kažkaip šalčiau čia (ne oras). Tiek daug žmonių, tiek daug lempučių ir švieselių, prabangių blizgučių, šiltų parduotuvėlių, kavinių kviečiančių maloniai praleisti laiką. Tiek daug suvaidintos šilumos. Dailus porcelianas. Taip norisi grįžti namo. Pasiilgau savo sujaukto kambario. Pasiilgau nuo rūpesčių pavargusių tėvų, mane visa galva peraugusio sūnaus ir pačios mieliausios jo draugės (o taip norėčiau dabar mergaitiškos kavos), sesės, kartojančios, kad mane myli, apkabinančios taip tvirtai, kad net šonkauliai barkši, sesės vaikų, kurie keičiasi neatpažįstamai. Pasiilgau.....
Pasiilgau net paties namų kvapo. Kažkas ten kitaip. Pati atmosfera… Patys turėtumėte suprasti. Namai, tai kažkas sava, nesvarbu, kiek liūdnų ir linksmų prisiminimų ten užkasta, nesvarbu, kuri svarstyklių pusė didesnė, namai vis tiek alsuoja meile. Saugumu. Visada žinojau, kad esu pririšta prie namų. Bet paslapčia kažkur kirbėjo noras atitrūkti nuo grandinės. Dabar gi suvokiu, kaip gera turėti kur grįžti.
Taigi, pirmosios Šv.Velykos NZ. Kiekviena diena vis kitokia, vis nauja, nepabostančiai stebinanti. Regis, varnas su manim kalbėjosi vakar… Labai supratingai linksėjo galvą man. Mėgstu stebėti gamtą. Mėgstu stebėti švieseles žmonių languose. Milžiniškose džiunglėse. Užsidega, užgęsta. Atsibunda, užmiega. Gimsta, miršta. Ir aš čia mažytė ir nereikšminga visiems. Reikšminga sau. Nusišneku, pasiteisinsiu pervargimu. Kvailai teisintis žmogaus įprotis. Instinktas?
Pasiilgau namų....ypač per šventes...heart emoticon
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)