Judėjimas

Norėjau šia tema parašyti senai, kai buvo prabėgę lygiai metai nuo mano persikraustymo į kitą pasaulio pusę. Tačiau ką ten gali žinoti – gal tuo metu bus visai kitokia nuotaika, ir apie tokius dalykus visai nesinorės rašyti. Tuo tarpu šiandien nuotaika kaip tik tokia...
Kai mintys sukosi apie Lietuvą.šeimą.. Ne todėl, kad tai – skambūs žodžiai, ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė, sugebanti duoti kažką daugiau Lietuvai būdama ten, nei čia. Sukosi, nes turbūt negali nesisukti, perskaičius daugtaškiais nusėtus ir tarp eilučių ilgesio pripildytus artimųjų laiškus, kai telefonu kalbėdama tegirdėdavau visame kame vieną klausimą: „Kada grįšit?”, o ir pati sėdėdavau ne mažiau ilgesio apimta, žinodama, kad nors ir kaip teoriškai gražiai ir nuosekliai viskas sudėliota, visi prioritetai nustatyti, bet nesu metalo gabalas, ir emocijos ima bei paima viršų vieną dieną – kai už lango prapliumpa kartu su tavim lietus.
Ne, nenoriu būti kitokia. Dar vis noriu pabūti savimi. Blondine. Dviejų nuostabių vaikų mama.
Bet kas yra? Kodėl aš nepažįstu pati savęs? Nejau per tiek laiko gyvenimas galėjo taip užgrūdinti? 
O kaip norėčiau dabar laiką grąžinti atgal... Juk vaikystėje taip norėjau suaugti. Pasiėmusi keliolika dydžių didesnius mamos aukštakulnius batus vaizduodavau, kad suaugau. Pasiėmusi lėlytes mokiausi būti mama... O toks buvo laimingas gyvenimas... kaip pasakoj... Dabar bijau suaugti. Dar vis noriu pabūti čia, sustabdyti laiką, būti su visais kartu..šeima. juk pats gyvenimas pateikė ir dar pateiks dar daug nemalonių staigmenų... O gal?.. Gal tarp jų bus ir tų gerų, ir tų - išsvajotų,,.Jų buvo,... Gal vėl bus.. 
Kaip norėčiau pavirsti žuvėdra. . bent sapne.. Skrajočiau aš prie jūros krantų,.. Ne, į jūrą niekad neišplauksiu.Bijau vandens. Aš... aš juk noriu pakilt su paukščiu... skrajot... skrajot,, skrajot. . Bet aš juk paukščio sparnų neturiu ir pakilti negaliu.., O taip norisi kilti paukščiu...Kodėl? O gi -noris....
Kokios spalvos yra liūdesio akys? Kokios spalvos sapnus sapnuoja liūdesio vaikai, kai prieš miegą jiems padainuoja liūdną lopšinę? Kuo kvepia liūdesys?
Tūkstančiai “kodėl” ir didelis liūdesys, sunkiai išmatuojamas, tas puikiai pažįstamas ilgesio brolis, su kuriuo anksčiau ar vėliau tenka susipažinti kiekvienam. Ir kuo didesnį skaičių rodo skirtumas tarp šiandienos datos ir pase nurodyto gimtadienio, tuo daugiau liūdesio dienų tenka sutikti liūdesio spalvos akimis.Po tokių liūdesio dienų gyvenimas jau nebebūna toks, koks buvo anksčiau – mes liekame vis labiau vienišesni su tik sau svarbiais prisiminimais, saugiai užrakinamais į atminties dėžutę. Ir tik tas išdavikas liūdesys, apsigyvenantis žvilgsnio gelmėse, išduoda, kad už nugaros turime ne tik amžių bei patirtį, bet ir praradimų ("draugų") paliktas skyles bei liūdesio kvapą, įsigėrusį į kvepiančią atmintį....Ilgesys dovanoja man atsakomybę. Skatina priimti sprendimus atsakingiau, įsileisti žmones į savo vidų atsakingiau, patirti ir bėgantį laiką vertinti jautriau...
Padaryčiau viską, ko nepadariau, kad gyvenimas kvepėtų tik gardžiais kvepalais....
Kita vertus – viskas šioj žemėj laikina. Net ir liūdesys, net ir ilgesys. Visa tai praeina, visa tai keičia kiti dalykai, auginantys viltį, brandinantys patirtį, suteikiantys jėgų judėti toliau...