Mama...

Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin...
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus 
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.

Kad ir kur bebūtume, ką bedarytume, dažnai rašome viena kitai laiškus, žinutes, atvirutes, kalbame telefonu, o mus skiriant tūkstančiams kilometrų susisiekiame net mintimis. Ir jokios mistikos čia nėra. Tai natūralus ryšys tarp mamos ir dukros, atsirandantis kartu nuvertus kalnus ir perbridus upes.
Matau ją, sėdinčią lauko terasoje: viena ant kitos sukeltomis, grakščiomis kojomis....Jos vyšninio atspalvio plaukai neslepia tos lengvai surauktos kaktos, o raukšlelė tarp rudų akių išduoda mamos rūpestį dėl jos ambicingos, savo gyvenime vietos nerandančios dukters.
Ta jaunatvišku žavesiu ir energija trykštanti, ir, privalau paminėti, išties visas gyvenimo puses pažįstanti moteris, kuri šiuo metu - aš žinau - braukia ašarą, tai mano MAMA. Ji - mano draugė, bendražygė, asmeninė patarėja, intymių paslapčių saugotoja, Mano mama - tai viskas viename.
Šiandien aš "brandi" moteris, daugybę šalių išmaišiusi ir per savo spalvingas dienas traukianti didelį lagaminą, kupiną neįkainojamų akimirkų, džiaugsmo ir ne, laimės, liūdnų ir ne dienų, aš, tos žavingos moters dukra, dėkoju jai už visas neribotas galimybes, kurias ji man suteikė.
Ačiū, MAMA, tu pati geriausia, o aš šiandien pati laimingiausia, kad esu vis dar DUKRA, nes truriu MAMĄ. Kaip ir kiekvieną laišką taip ir šį baigiu trim žodžiais: myliu, myliu, myliu.....
Na....o toms Mamoms....kurios aukštai aukštai danguje...tyli malda ir brangiausi prisiminimai...