Atleiskit, šiandien aš viena namuose :)))))) taip tylu....senai bebuvau viena....
prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)))))
Šalia tų draugių iki šiol prisimenu ir savo draugių tėvus. Ir vėlgi dviejų labiausiai. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą bent jau įsivaizduoju taip smile emoticon, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su manim, tai būdavo tarsi "garantas", kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi ir mano draugėmis... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista....
Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje....
Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose smile emoticon
Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – L....su kuria draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... ...... ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose...su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...
O šalia buvo kitos draugės –, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė smile emoticon O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... smile emoticon
Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti smile emoticon
Ir vis dėl to vaikystės draugės - na negaliu aš be jų, nes tik jos ,mane pažįsta tikrą, be "makiažo"...su "keliais veidais"...ir jų mamos Irena Cepkauskiene,Paulina Neumiller- man išliko tik švieisias prisiminimais....Neįkainuojama ir nepakartojama turėti MAMĄ heart emoticon
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą