Sveiki Nuostabieji,
Pirmosios Šv.Velykos čia.. Kažkaip šalčiau čia (ne oras). Tiek daug žmonių, tiek daug lempučių ir švieselių, prabangių blizgučių, šiltų parduotuvėlių, kavinių kviečiančių maloniai praleisti laiką. Tiek daug suvaidintos šilumos. Dailus porcelianas. Taip norisi grįžti namo. Pasiilgau savo sujaukto kambario. Pasiilgau nuo rūpesčių pavargusių tėvų, mane visa galva peraugusio sūnaus ir pačios mieliausios jo draugės (o taip norėčiau dabar mergaitiškos kavos), sesės, kartojančios, kad mane myli, apkabinančios taip tvirtai, kad net šonkauliai barkši, sesės vaikų, kurie keičiasi neatpažįstamai. Pasiilgau.....
Pasiilgau net paties namų kvapo. Kažkas ten kitaip. Pati atmosfera… Patys turėtumėte suprasti. Namai, tai kažkas sava, nesvarbu, kiek liūdnų ir linksmų prisiminimų ten užkasta, nesvarbu, kuri svarstyklių pusė didesnė, namai vis tiek alsuoja meile. Saugumu. Visada žinojau, kad esu pririšta prie namų. Bet paslapčia kažkur kirbėjo noras atitrūkti nuo grandinės. Dabar gi suvokiu, kaip gera turėti kur grįžti.
Taigi, pirmosios Šv.Velykos NZ. Kiekviena diena vis kitokia, vis nauja, nepabostančiai stebinanti. Regis, varnas su manim kalbėjosi vakar… Labai supratingai linksėjo galvą man. Mėgstu stebėti gamtą. Mėgstu stebėti švieseles žmonių languose. Milžiniškose džiunglėse. Užsidega, užgęsta. Atsibunda, užmiega. Gimsta, miršta. Ir aš čia mažytė ir nereikšminga visiems. Reikšminga sau. Nusišneku, pasiteisinsiu pervargimu. Kvailai teisintis žmogaus įprotis. Instinktas?
Pasiilgau namų....ypač per šventes...heart emoticon
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą